Darbas kaip išsigelbėjimas: šešios žmonių su negalia istorijos
Daugumai mūsų darbas yra savaime suprantama gyvenimo dalis, susijusi tiek su finansine nepriklausomybe, tiek ir savęs realizavimu ir saviverte. Tuo metu žmonėms su negalia suderinti savo galimybes su darbdavio lūkesčiais gali tapti rimtu iššūkiu, paliekančiu juos už darbo rinkos, o kartu ir visaverčio gyvenimo ribų.

Lietuvoje dirba tik maždaug trys iš dešimties negalią turinčių žmonių. Tokia statistika viltingai nenuteikia, tačiau mūsų pasakojama istorija – šviesi. Pristatome šešis jaunuolius, kurie sėkmingai įsidarbino ir, kaip patys sako, išsigelbėjo iš juos slėgusių minčių ir problemų. Darbas jiems suteikė daug laisvės ir pasitikėjimo savimi.

Šio pasakojimo herojus – keturias merginas ir du vaikinus – kalbinu visiems susitikus su jiems pirmuosius darbus rasti ir juose įsitvirtinti padėjusiomis nevyriausybinės organizacijos „SOPA“ specialistėmis. „SOPA“ veikia kaip socialinė įdarbinimo agentūra, teikianti paslaugas tiems, kas darbo rinkoje patiria didžiausius iššūkius – turintiems negalią, ilgalaikiams bedarbiams. Visų šių jaunuolių sėkmės istorijos susideda iš daugybės faktorių, tarp kurių – jų pačių pastangos, tinkama specialistų pagalba ir darbdavių lankstumas, taip pat ir darbo sąlygų pritaikymas.

Pirmosios patirtys darbe yra labai svarbios, nes dažniausiai būtent jos lemia jaunų žmonių nuostatas apie savo gebėjimus darbo rinkoje, darbdavius. Būtinas tinkamas pasiruošimas, apgalvota darbo pasiūlymų atranka ir palaikymas pačioje darbo vietoje, kad jaunuoliai įsitikintų, jog aplinka nėra priešiškai nusiteikusi, o jie iš tiesų gali atlikti gerai parinktus darbus, įgyti tam reikalingų įgūdžių. Po sėkmingai susiklosčiusių darbo patirčių, tikėtina, šie žmonės nenuleis rankų ir ateityje.

Osvaldas: „Pagaliau turiu pinigų ir galiu planuoti nors ir kelionę į koncertą Olandijoje“

Sutikus ir trumpai pabendravus su Osvaldu sunku įtarti, kad vaikinas turi negalią. Bet visgi jis pasakoja, kad, būdamas autistiškas, patyrė nemažai sunkumų. „Nepasitikėjau savimi, nepavykdavo susirasti nuolatinio darbo, gyvenimas buvo gana chaotiškas,“ – prisimena vaikinas. Tai nesuteikė Osvaldui taip reikalingo stabilumo, jis negalėjo turėti ilgalaikių planų, buvo priklausomas nuo artimųjų, todėl patirdavo nerimą ir kitų psichikos sveikatos iššūkių.

„SOPA“ įtraukė Osvaldą į projektą , kurio metu aiškinosi jo lūkesčius, stipriąsias puses, padėjo pasirengti gyvenimo aprašymą ir pasiūlė išsibandyti jėgas pas darbdavius, su kuriais organizacija bendradarbiauja. Po kelių bandymų skirtingose vietose vaikinas pakliuvo į sporto prekių tinklą „Decathlon“. Čia jam buvo pasiūlytos salės darbuotojo, prižiūrinčio tvarką prie matavimo kabinų, pareigos.

Pradėjęs parduotuvėje dirbti nuolat, Osvaldas rodė iniciatyvą daryti daugiau, siūlė savo pagalbą kolegoms, todėl netrukus buvo pakviestas išbandyti konsultanto pareigas, kurios reikalauja platesnių gebėjimų, lavina bendravimo įgūdžius, taip reikalingus daugelyje kitų sričių.

Šiandien Osvaldas sau kelia dar aukštesnius tikslus. „Po mokyklos studijų nesirinkau, o dabar galvoju, kad galbūt reikėtų mokytis, įgyti specialybę“, – pasakoja Osvaldas. Vaikiną ypač džiugina ir pagaliau pasiektas finansinis stabilumas. „Šiandien jau nesu toks priklausomas nuo artimųjų, galiu net planuotis išvykas, pavyzdžiui, šiuo metu su draugais organizuojame kelionę į Olandiją, kur vyks mano mėgstamos grupės koncertas“, – savo istorija dalinasi Osvaldas.

Danielius: „Fainas jausmas, už kurį dar ir moka“

Danielius yra pozityviai nusiteikęs, mėgstantis bendrauti jaunuolis, ir iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl jis galėtų susidurti su sunkumais darbo rinkoje. Pasirodo, vaikinas turi fizinę negalią, todėl jam reikėtų vengti daug jėgų ar ištvermės reikalaujančių darbų.

„Baigiau mokyklą, profesines studijas, bet nesijaučiau daug sužinojęs apie save – ko noriu, ką sugebu. Buvau tikrai pasimetęs“, – savo būklę prieš ateinant į „SOPĄ“ apibūdina Danielius. „Psichologiškai jaučiausi blogai. Be to, tas sėdėjimas tėvams ant sprando tikrai nesuteikia nieko gero. Norėjosi kabintis į gyvenimą, užsidirbti pačiam“, – atvirai pasakoja jaunas vyras.

 

Tėvai Danieliui siūlė orientuotis į informacinių technologijų sektorių, bet kompiuteriai jo nedomino. Atėjęs į „SOPĄ“ vaikinas gavo visas palaikymo paslaugas ir galimybę išsibandyti tam tikrus darbus pas organizacijos partnerius. Jaunuoliui tai padėjo geriau suprasti, kas jam patinka ir ką jis gali fiziškai atlaikyti. „Dalyvavau „SOPA“ organizuojamoje DUOday kampanijoje, kai vieną dieną praleidi kokioje nors darbo vietoje, išsibandai ją. Man iškart atkrito darbas greito maisto restorane, nes ten didelis tempas ir reikia visą laiką stovėti ant kojų,“ – savo darbo paieškų istoriją pasakoja Danielius. Bet jam tikusio pasiūlymo teko laukti neilgai – „Decathlon“ , tas pats sporto prekių tinklas, kuriame karjeros laiptais kyla Osvaldas, pakvietė jėgas išbandyti ir Danielių.

Praėjo tik mėnuo nuo Danieliaus darbo pradžios, bet vaikinas jau dabar nusiteikęs optimistiškai, „Esu atsakingas už tvarką ir drabužių rūšiavimą prie matavimosi kabinų. Viskas kaip ir aišku, kolektyvas fainas, palaikantis, man tikrai neblogai sekasi“, – sako pašnekovas. Danelius džiaugiasi, kad darbas, nors ir stovimas, jo fizinei būklei įveikiamas, nes sudarytos visos sąlygos darbuotojams atsipūsti. „Pajutau, kad kažkas pajudėjo iš vietos. Emociškai jaučiuosi geriau. Fainas jausmas ten būti, o dar ir moka už tai“, – šypsosi Danielius.

Saulė: „Atsikeliu ryte ir galvoju – ar aš tikrai dirbu, ar tik susapnavau?“

Rateliais judanti Saulė ilgą laiką svajojo apie darbą. Kažko imtis skatino ir negalią turintys draugai. Tačiau mergina pasakoja, kad jos pastangos baigdavosi niekuo. „Po mokyklos baigiau Valakupių reabilitacijos centrą, išmokau dirbti su odos dirbiniais, taip pat turiu socialinės darbuotojos padėjėjos specialybę, bet niekur to pritaikyti negalėjau. Manau, kad negalia man trukdė rasti darbą, be to Šalčininkų rajone, kur gyvenu, nėra daug pasirinkimo, o į Vilnių nuvykti savarankiškai man sudėtinga“, – sako mergina.

Dienos be jokio užimtumo Saulei nebuvo šviesios – ji jautėsi įstrigusi savo namų aplinkoje, kai draugai tuo metu turėjo visas galimybes pažinti pasaulį. „Mano kasdienybė buvo vienoda – lova, telefonas, laukas, šeima, gyvūnai. Gerai, kad bent gyvūnus turėjau. Jie man yra patys svarbiausi. Savo pirmą algą išleidau jų maistui“, – pasakoja Saulė.

Toks gyvenimas merginą slėgė. Tad baigiantis praėjusiems metais Saulė davė sau tvirtą pažadą – pagaliau surasti darbą. Mergina kreipėsi į „SOPĄ“, kur jai buvo pasiūlytos kasininkės pareigos pas ilgamečius organizacijos partnerius – prekybos centrą „Rimi“.

„Čia jau buvo amen. Kaip aš bijojau!”, – pirmą susitikimą su darbdaviais prisimena Saulė. „Iš pradžių man leido apsiprasti, su viskuo susipažinti, bet paskui direktorė pasakė, kad užteks žaisti – einam prie kasos. Pamenu – rankos dreba, širdis per gerklę lenda, kad tik kažko nepridirbčiau“, – su jauduliu prisimena ji.

Bet nepaisant stiprių jausmų Saulė su užduotimis susitvarkė puikiai ir jau keltą mėnesių sėkmingai dirba kasininke. Mergina ypač dėkinga, kad prekybos centro administracija atsižvelgė į jos poreikius – pritaikė kasą, pagalbines patalpas kad būtų lengviau dirbti sėdint rateliuose, pasirūpino Saulės pavėžėjimu iš namų ir atgal, sudarė galimybes dirbti ne visą darbo dieną.

„Dabar kitas gyvenimas, kitos emocijos. Atsikeliu anksti ryte, susitvarkau ir laukiu, kol mane paims iš namų. Labai noriu pakeisti aplinką. Kartais pabudusi galvoju – ar aš tikrai dirbu, ar tik susapnavau“, – apie pokyčius džiaugsmingai pasakoja Saulė, sakanti, kad ateityje prašys pailginti jai skirtas darbo valandas – nors po darbo ji jaučiasi lengvai pavargusi, mergina jaučiasi galinti dirbti daugiau.

Sandra: „Nenuleiskite rankų, nes – kas ieško, tas randa“

Iš visos grupės, sutikusios pasidalinti savo patirtimi, Sandra gali pasirodyti kukliausia ir tyliausia. Tačiau pradėjusi kalbėti mergina po truputį įsidrąsina, išsamiai ir su sunkiai tvardomu džiaugsmu, lyg aptartume smagiausią gyvenimo nuotykį, pasakoja savo kelią į jau metus trunkančias asistentės pareigas Europos socialinio fondo agentūroje.

„Esu baigusi slaugytojos padėjėjos profesiją, bet dėl silpnos fizinės būklės negalėjau ja dirbti, vėliau savanoriavau, bet apmokamo ir stabilaus darbo niekada neturėjau. SOPA man suteikė daug reikalingų įgūdžių, o svarbiausia – pasitikėjimo savimi. Tada sulaukiau pasiūlymo išbandyti jėgas Europos socialinio fondo agentūroje“, – prisimena Sandra.

 

Šiandien mergina atsakinga už paraiškų registravimą, taip pat kitas kruopštumo ir atidumo reikalaujančias funkcijas. Akivaizdu, kad ji savo pareigoms teikia ypatingą dėmesį ir jaučia didelį dėkingumą ją palaikančiai vadovei bei kolektyvui, „Vadovė labai gera, nebaisu į ją kreiptis, jei kažko nežinau, visada mielai padeda, palaiko, padrąsina“, – atvirai pasakoja Sandra.

„Galbūt žmonės bijo nepritapti, galvoja, kad darbdaviai išnaudoja, arba tiesiog yra pripratę gyventi iš pašalpų, būti namuose“, – svarsto Sandra, kalbėdama apie žmones su negalia, kurie nesistengia rasti sau tinkamo užimtumo. „Aš jiems patarčiau bandyti tol, kol pavyks. Nes – kas ieško, tas randa. Ne veltui žmonės dirba. Tai suteikia daug pasitikėjimo savimi, žmonių ratą aplink. Ir pinigų, kurie atneša daugiau laisvės“, – apibendrina pašnekovė.

Ugnė: „Pasileidžiu muziką ir dirbu“

Per mūsų visų susitikimą vietoje nenustygusi Ugnė save apibūdina kaip veiklos žmogų, todėl ilgai sėdėti namuose jai nepakenčiama. „Buvo suku ir man, ir artimiesiems“, – prisimena mergina. Šiandien ji jau skaičiuoja aštuonis mėnesius darbo sveikatingumo papildus gaminančioje įmonėje „H-Drop“. Čia ji yra atsakinga už daug kruopštumo reikalaujantį produktų įpakavimo darbą. Kadangi mergina dažniausiai dirba viena, net ir karantino metu jos veiklos nenutrūko. „Nereikėjo užsidaryti namuose. Darbe dažniausiai esu viena. Užsileidžiu muziką ir smagiai dirbu“, – šypsosi ji.

Ugnė kaip ir kiti šio susitikimo dalyviai pirmiausia dalyvavo įvairiose grupinėse „SOPA“ veiklose, asmeninėse konsultacijose, kurios, pasak merginos, ruošė ją darbui, suteikė savarankiškumo. Sulaukusi pasiūlymo pabandyti pakavimo pareigas, mergina joms pasiryžo, nes tai sutapo su jos lūkesčiais –  Ugnei patinka kruopštumo reikalaujantys rankų darbai. Visgi darbo pradžioje, kol Ugnė pajuto pareigas galinti atlikti visiškai savarankiškai, jai padėjo „SOPA“ įdarbinimo specialistė. Drauge jos susitvarkė darbo aplinką taip, kad Ugnė galėtų lengvai orientuotis, patogiai naudotųsi visomis reikalingomis darbo priemonėmis.

Iki šiol savimi abejojusi Ugnė šiandien su darbu susitvarko visiškai savarankiškai – pati nuvažiuoja, be jokios pagalbos dirba, pati kontroliuoja savo laiką.

„Labai geras jausmas dirbti pačiai. Mano vadovas – šiltas ir geras žmogus, visai negriežtas. Jis manimi džiaugiasi“, – sako Ugnė, rodydama iškeltą nykštį.

Elzė: „Per darbo pokalbį drebėjau, bet SOPA buvo su manimi ir palaikė“

Elzė jau skaičiuoja antrus savo darbo patirties metus. Baigusi konditerių ugdymo programą profesinio mokymo centre mergina pradėjo pirmojo darbo paieškas. Kepti pyragus ir kitus skanumynus Elzei tikrai patiko, tačiau ji nebuvo tikra, ar kasdien pavyktų dirbti konditerės darbą. Nerimą kėlė ne tik greitas tempas, bet ir gerokai sudėtingesnės nei studijuojant užduotys.

Elzei buvo svarbu į darbą įsitraukti pamažu ir turėti galimybę ugdyti gebėjimus  darbo vietoje, saugioje ir priimančioje komandoje. Todėl merginai buvo pasiūlyta darbo vieta šeimos restorano „Jurgis ir Drakonas“ virtuvėje. Restorane  ji buvo atsakinga už blizgančius indus, švarias erdves ir kartais gelbėdavo virėjoms paruošti maisto produktus patiekalams.

Per dvejus metus Elzė spėjo pakeisti kelis darbdavius, iš kurių vienas – užsienyje: „Susigundžiau pasiūlymu išvykti į užsienį ir mečiau man patikusį darbą restorane „Jurgis ir Drakonas“. Bet tai buvo didelė mano klaida. Ten, užsienyje, darbdaviai nebuvo linkę atsižvelgti į mano negalią, norėjo, kad dirbčiau tarsi būdama visiškai sveika. Tad patyriau didelį stresą. Tai buvo tiesiog košmaras, nenoriu net prisiminti “ – sako Elzė.

Po bandymo įsitvirtinti užsienyje mergina grįžo į „SOPĄ“.  Šįkart Elzė su specialistų pagalba vėl rado darbą maisto gaminimo sektoriuje – ji dirba  individualioje įmonėje „Kelionės kemperiu“, kuriame gamina ir tiekia maistą į įvairias vietas. „Supjaustau po 5 kilogramus daržovių per dieną! Daug sužinojau apie vegetarinę mitybą. Dirbame dviese, esu savo vadovės padėjėja“, – pasakoja Elzė.

Mergina ragina ir kitus, turinčius negalią, nenusivilti po pirmų nesėkmių. „Džiaugiuosi, kad tėvai manimi tikėjo, skatino ir ragino būti savarankiška, nesėdėti namuose. Taip tikrai daug smagiau. Tegul būtinai pabando ir kiti“, – šypsosi ji.

Teigiamos darbo patirtys – visų pusių pastangų ir lankstumo rezultatas

Svarbus šių sėkmės istorijų komponentas – lankstūs ir geranoriški darbdaviai. „Man atrodo kiekvienas savaip įdėjo daug pastangų, kad šie žmonės dirbtų. Vieni pritaikė darbo vietą, užtikrino pavėžėjimą, kiti buvo lankstūs darbo grafiko atžvilgiu, net jeigu jiems tai nebūtinai pats palankiausias variantas, visi buvo geranoriški, palaikantys, nešykštintys gero žodžio ir padrąsinimo,” – pasakoja „SOPA“ įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė.

Specialistė taip pat pastebi ir kaip pati darbo patirtis pakeitė jaunuolius – „Akivaizdžiai augantis pasitikėjimas savimi. Pradžioje reikia padrąsinimo, o vėliau tai pražysta kitom spalvom, atsiranda nauji hobiai, finansinis raštingumas ir kitas požiūris į savo uždirbtą pinigėlį.  Susiformuoja naujos rutinos, nauji įpročiai, tas bus naudinga ne tik šiuose darbuose, bet ir bet kur kitur.”

Šios įsidarbinimo istorijos buvo sukurtos įgyvendint Europos solidarumo korpuso projektą „Suspindėk darbe“, kuriuo siekiama padėti mažiau galimybių turintiems jaunuoliams susirasti darbą, ugdyti įgūdžius ir visavertiškai dalyvauti visuomenės gyvenime. Taip pat didinti darbdavių ir visos visuomenės sąmoningumą apie negalią turinčių asmenų galimybes, parodant geruosius įdarbinimo pavyzdžius ir kviečiant prisidėti mažinant socialinę atskirtį.

Straipsnį parengė Simona Aginskaitė