Vilniečio Manto, turinčio autizmo spektro sutrikimą, nesėkmingos darbo paieškos virto neįtikėtina istorija. Ketvirtus metus jo iš parašiutų virvės („paracord“) rišamos apyrankės ne tik puošia šimtus žmonių riešų, bet ir virto VšĮ SOPA, kuri užsiima neįgaliųjų įdarbinimu, socialiniu verslu ir surenka lėšų pagalbos projektams Manto likimo draugams.
Ramybės garantas – ritualai
Mantas į pokalbį jo darbo vietoje atvyko su mama Aldona. Kol mudvi sveikinomės, jis dingo biuro virtuvėlėje. „Mantui labai svarbūs ritualai. Kiekvieną pirmadienį, atėjęs į SOPĄ, jis nusivelka striukę ir pirmiausia neskubėdamas užsipliko arbatos. Tada ateina į darbo kabinetą ir visada sėdasi į tą pačią vietą. Net jei tą dieną dirba daugiau žmonių, šitos vietos niekas negali užimti, nes bet koks pokytis Mantą labai suerzina, jis pradeda blaškytis, – pasakoja viena iš SOPA įkūrėjų Aiva Salatkienė. – O jei tą dieną salėje, kur dirbame, vyksta kita veikla, pavyzdžiui, kolegos gimtadienis, jis sunerimsta ir ima klausinėti, kada pradėsime dirbti. Tačiau nuostabu tai, kad kolegos per ketverius metus Manto nėra matę pikto. Savo neigiamas emocijas jis parodo tik artimiausiems žmonėms.“
„Namuose visi daiktai turi būti vietoje. Jis pastebi kiekvieną smulkmeną“, – priduria Manto mama. Tuo metu pasirodęs Mantas Aivai tyliai pasako, kad baigėsi cukrus. Jis išmokęs padėti mamai nuddirbti namų ruošos darbus: plauti indus, skusti bulves, ruošti nesudėtingus patiekalus, todėl negalvodamas išplauna biuro virtuvėlėje kolegų paliktus puodelius.
Įsitaisęs savo darbo vietoje Mantas tiesiog atsijungia nuo aplinkos ir nesiblaškydamas ima dirbti. „Aplink orkestras gali groti – jei Mantas įėjo į savo rutiną, jo niekas neišblaškys. Jis dirba tiksliai ir nesustodamas – per dieną pagamina po 6–8 apyrankes. Kiekvienas mazgas idealiai vienodas – lyg būtų ne rankų, o mašinos darbas. Net ir pavargęs nesustoja – iki galo baigia darbą. Visada galiu Mantu pasikliauti, jei turime didesnį užsakymą“, – džiaugiasi Aiva.
Sunkmečio idėja virto socialiniu verslu
Jau penkioliktus veiklos metus skaičiuojančiai VšĮ SOPA 2016-aisiais buvo sunkus etapas. Vienu metu baigėsi visi projektai, o kartu – ir finansavimo šaltiniai. Grėsė veiklos nutrūkimas. Tačiau kelios aktyvios šeimos, įskaitant Manto mamą, labai skatino tęsti veiklą. Tėvams buvo svarbu, kad jų užaugę vaikai rastų savo vietą bendruomenėje, o ne leistų dienas žiūrėdami televizorių.
„Taip sutapo, kad tuo metu labdaros gavome… virvių. Pabandėm rišti mazgus, pinti apyrankes. Daug dirbome su Mantu, kuris pasižymėjo ypatingu kruopštumu. 2016 metų pavasarį šventėme SOPOS veiklos dešimtmetį ir sugalvojome, kad mūsų partneriams bei draugams Mantas galėtų padaryti dovanėlių. Ir visiems labai patiko! Supratom, kad tai galėtų būti potencialus pajamų šaltinis. Jau rudenį prie Manto prisijungė didesnė komanda, ir savo gaminiais pradėjome prekiauti mugėse. Dalis pinigų nuo kiekvieno parduoto gaminio keliauja Mantui, dalis – SOPOS veiklai remti. Viena parduota apyrankė – tai galimybė vienam asmeniui dalyvauti viename „Darbo paieškos laboratorijos“ užsiėmime, kur atskleidžiamos stiprybės bei turimi gebėjimai“, – pasakoja A. Salatkienė.
SOPA bendraįkūrėja atkreipia dėmesį, kad apyrankėms rišti naudojama parašiutų virvė – labai simboliška žaliava. Iš jos rišamas išgyvenimo apyrankes net kariai naudoja savo misijose – juk išvyniota stipri virvė gali praversti įvairiose kritinėse situacijose: „Mes tai matome kaip išgyvenimo simbolį, kai, atrodo, niekam nereikalingas žmogus gali turėti darbą ir pajamų.
Dėl vaiko įtraukties mama pakeitė darbą
Mantas nuo gimimo buvo labai jautrus ir irzlus vaikas. Niekada neatsiskirdavo nuo mamos – ir šiandien juodu sieja ypatingas ryšys. Kai Mantui sukako treji metai, tėvai atsakymų pradėjo ieškoti specialistų kabinetuose, Vaiko raidos centre. Čia ir išgirdo diagnozę – autizmo spektro sutrikimas.
Berniukas pradėjo lankyti bendrojo ugdymo mokyklą – tuometę „Versmė“ (dabar – Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija), kuri viena pirmųjų Lietuvoje ėmėsi neįgalių vaikų integracijos. Ikimokyklinio ugdymo pedagogės išsilavinimą turinti Aldona toje pačioje mokykloje įsidarbino mokytojo padėjėja. Ir dirbo visus dvylika metų, kol Mantas baigė mokslus. Tik tada grįžo prie savo pašaukimo – dirba viename iš Vilniaus specialiųjų vaikų darželių.
Mokykloje Mantas mokėsi pagal pritaikytą programą – išmoko skaityti ir rašyti be klaidų. Sunkiau sekėsi su skaičiais. Mama kiekvieną dieną bendravo su pedagogais, ieškojo sprendimų, kad jos vaikas galėtų sėkmingai tęsti mokslus bendrojo ugdymo klasėje.
Aldonos, kuri kovoja už savo sūnaus visavertį buvimą visuomenėje, o dabar dar dirba su specialiųjų poreikių vaikais, paklausiau, kas, jos nuomone, svarbiausia ugdant autistiškus vaikus. „Jei vaikas gali, t. y. neturi per didelių elgesio ar sensorinių iššūkių, jis turėtų mokytis bendrojo ugdymo mokykloje. Su sąlyga, kad ir aplinka prisitaikys prie kitokio vaiko poreikių. Bendrojo ugdymo mokykloje vaikas išsiugdo daugiau gyvenimiškų kompetencijų – gebėjimą pasirūpinti savimi, tinkamo bendravimo ir pan., bet su akademiniais dalykais reikia dirbti individualiai. Ir čia trūksta specialistų, daugiau jų dirba specialiosiose mokyklose“, – paaiškina Aldona.
Nuo vaikystės diegiamas savarankiškumas
Šešerius metus Mantas Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre mokėsi siuvinių gamintojo amato. Tačiau pagal specialybę nepavyko įsidarbinti – netiko darbo tempas, siuvimo mašinų keliamas triukšmas. Aldona pabrėžia, kad Mantui reikalinga nuolatinė globa, būtina nurodyti, ką turi daryti. Ji iki šiol prisimena, kaip vienos siuvyklos meistrė rėžė: „Aš nesu auklė!“
Tačiau sprendimas atsirado, ir jau ketverius metus Mantas kasdien savarankiškai autobusu važiuoja į VšĮ SOPA biurą. A. Salatkienė pabrėžia, kad tai be galo svarbus įgūdis, nes dažnai net gerokai lengvesnės negalios jaunuoliams tėvai neugdo savarankiškumo. O tai būtina norint įsidarbinti.
„Nuo mokyklos Mantą mokiau gyvenimiškų įgūdžių. Man buvo svarbu, kad jis galėtų pats keliauti viešuoju transportu. Pirmiausia nauju maršrutu visada važiuodavome kartu. Pajutusi, kad jis jau gali pats, įduodavau grafiką ir leisdavau važiuoti su sese, vėliau – ir vieną. Jam tik reikia laiko, kad išmoktų kokio nors įgūdžio, ir tai virstų rutina, – patirtimi dalijasi Aldona. – Taip, man būna labai neramu. Aš pasitikiu savo sūnumi, o aplinkiniais – ne. Būna visokių nemalonių reakcijų, ypač jei Mantas susierzina ir griebiasi aplinkiniams neįprastų judesių.“
Mama džiaugiasi, kad po daugelio metų įdirbio Mantas gali dieną, kol ji dirba, pabūti vienas. Vaikinas mėgsta žaisti kompiuteriu, žiūri televizorių, dėlioja dėliones. Tačiau būtinai paliekamas tikslus savarankiškų veiklų grafikas, pavyzdžiui, kada ir ką valgyti. Jei parašyta, kad pietūs – 13 valandą, Mantas iki to laiko net likus penkioms minutėms maisto nelies.
Šeimoje ugdoma tolerancija
Laisvalaikiu Mantas su mama vaikšto į koncertus ir spektaklius. Jei galėtų, eitų kiekvieną dieną. Taip pat labai mėgsta keliauti su šeima. Ypač skristi lėktuvu. Paklaustas pasako tikslias datas, kada lankėsi Ispanijoje, Italijoje ir Kretos saloje. Aldona pastebi, kad Mantas turi unikalią atmintį datoms, skaičiams – gali pasakyti, kokia savaitės diena buvo, pavyzdžiui, 1987-ųjų liepos 1 d. Aldona svajoja, kad išėjusi į pensiją kartu su Mantu užsiims rankdarbiais, pavyzdžiui, simegrafija (siuvinėjimu ant popieriaus).
Mantas visada buvo vienišius. Mokykloje turėjo vos vieną draugą, nes pats nerodo iniciatyvos bendrauti. Geriausia draugė buvo jaunesnė sesuo, nors ji ir sulaukdavo aplinkinių vaikų patyčių dėl brolio kitoniškumo. „Kartais man atrodo, kad būtent „sveikąją“ visuomenę reikia gydyti. Kas turi dėtis žmogaus galvoje, kai jis autobuse persėda į kitą vietą, jeigu šalia pamato neįgalų vaiką? Gal kita karta bus žmoniškesnė. Tolerancija turi būti ugdoma šeimoje. Mes nuo vaikystės dukrą mokėme pagarbos kitokiam žmogui. Daug kalbėjome apie brolį ir visuomenės elgesį. Ir išauginome gerą, mylintį žmogų“, – pabrėžia Manto mama.
Aldona net susigraudina: „Manau, Dievulis išbandymus duoda tik stipriausiems žmonėms. Mes visą gyvenimą Mantukui ieškojome vietos po saule. Ir taip džiaugiamės, kad radom. Šiandien jo darbai puošia tiek žmonių!“
Manto paklausiau, ar jis norėtų kiekvieną dieną eiti į darbą, ne tik pirmadieniais. Nusišypsojęs jis linkteli. A.Salatkienė pabrėžė, kad visa SOPA komanda dirbs tol, kol galės.
Manto gamintų aksesuarų iš parašiutų virvės galite įsigyti interneto svetainėje www.sharethelight.lt
Tai gali būti prasmingas papuošalas Jums, miela staigmena draugui ar net verslo dovana!
Už Manto istorijos aprašymą dėkojame Barborai Suisse