Aivaras išgirdo trisdešimt „Ne“, kol pavyko susirasti pirmąjį darbą
Jau daugiau nei pusę metų Aivaras, kuris turi intelekto negalią, dirba greito maisto restorane „McDonald‘s“ Vilniuje. Vaikinui jau dvidešimt septyneri, bet tai pirmasis darbas jo gyvenime. Mama, kuri lydėdavo Aivarą į darbo pokalbius, jau buvo nuleidusi rankas po trisdešimt išgirstų „Ne“, bet tada gavo pasiūlymą kreiptis į „SOPA“ įdarbinimo tarpininkus ir tai buvo pozityvių pokyčių pradžia jos sūnaus gyvenime.
Sunkumai bendraujant
„Kai Aivaras atvyko su mumis susipažinti, mes maloniai nustebome, koks jis mandagus ir pozityvus. Ko bepaklausi, jam viskas patinka ir sekasi gerai. Tik vėliau iš mamos išgirdome, kad situacija tikrai nebuvo gera – ilgas nesėkmių ruožas ieškant darbo, bevaisiai bandymai rasti jam tinkančias užduotis darbovietėse, kurios išdrįso pabandyti. Supratome, kad gebėjimas iškomunikuoti savo poreikius – tai pagrindinis Aivaro iššūkis. Taip, jis gali kalbėti ir trumpai atsakyti į klausimus, bet dažnai nutyla arba atsako vienu kitu žodžiu,“ – pasakojo „SOPA“ įdarbinimo tarpininkė Ugnė Elkimavičiūtė.
Aivaro mama Jūratė prisipažino, kad iki šiol eidavo kartu su Aivaru į visus darbo pokalbius arba net telefonu bendraudavo už jį su darbdaviais: „Jeigu duodavau jam kalbėti telefonu pačiam ir net išeidavau iš kambario – jis tylėdavo ir neatsakydavo į klausimus. Taigi ir į pokalbius ėmiau eiti kartu, ne tik, kad padėčiau nuvykti į reikiamą vietą, bet ir būti jo balsu. O darbdaviai turbūt pagalvodavo, kad jis ir dirbti nieko nesugebės, kad reikės ir mamai kartu dirbti.“
Pasibaigus galimybei mokytis, ieškojo užimtumo
Nuo vaikystės Aivarą lydėjo iššūkiai mokykloje – vaikinas ne tik turėjo mokymosi sunkumų, mokėsi pagal palengvintą programą, bet ir kentė bendraamžių patyčias. „Visko buvo – ir nelaimių, ir sužeidimų, ir tualete buvo uždarytas,“ – su liūdesiu prisimena mama. – „Vėliau priėmėme nelengvą sprendimą pereiti į specialiąją mokyklą Vilniuje, kur jis pirmą kartą susirado draugų.“
Po mokyklos vaikinas tęsė mokslus Vilniaus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre. Aivaras mokėsi net trijų specialybių – staliaus, apdailininko ir duonos kepėjo. Mokslai jam sekėsi gerai ir patiko. Vaikinas iki šiol su šypsena veide prisimena stažuotę į Italiją, kur teko gaminti maistą vieno miestelio viešbutyje.
„Sūnus mokėsi ne vienos profesijos, nes norėjau, kad turėtų užimtumą, išeitų iš namų, būtų su bendraamžiais. Tokį sprendimą renkasi ne viena šeima, auginanti vaikus su negalia. Tačiau, kai ši galimybė baigėsi, vėl atsidūrėme akistatoje su užsidarymu namie,“ – pasakoja mama Jūratė. – „Nesėkmingai ieškojome darbo savarankiškai, kol gavome patarimą kreiptis į „SOPĄ“. Stebuklų nesitikėjome, bent užimtumo – pabūti, ateiti į užsiėmimus, pabendrauti su kitais jaunais žmonėmis, bet gavome žymiai daugiau!“
Aivaras organizacijoje pradėjo lankytis dažnai – tiek į individualius užsiėmimus, tiek į grupinius DĖKUI stotelėse, vizituose pas darbdavius. Ugnė prisimena, kad labai greitai Aivaras išsiskyrė kantrumu, kruopštumu ir atsakingumu, tačiau komunikacija su juo ir toliau kėlė iššūkių. Daug dėmesio buvo skirta vaikino mokymams, kaip prisistatyti darbdaviui, kaip atsakyti į klausimus. Ir tai davė rezultatą – nuvykus į vizitą „McDonald‘s“ restorane, Aivaras jau susitikimo metu gavo darbo pasiūlymą.
Mokymai ne tik darbuotojui su negalia, bet ir kolektyvui
Pirmąją savaitę Ugnė ėjo kartu su Aivaru į darbą: „Jam kyla iššūkių pačiam orientuojantis mieste, todėl rinkomės darbovietę, kuri būtų netoli gyvenamosios vietos. Pirmiausia su Aivaru išsiaiškinome maršrutą iki darbo, tada kartu važiuodavome viešuoju transportu. Darbe būdavau šalia jo salėje, padėdavau su užduotimis, mokiau kitus darbuotojus komunikuoti su Aivaru, pagelbėti jam. Vėliau jis net perėjo dirbti į virtuvę, daryti salotas.“
„SOPA“ su greito aptarnavimo restoranų tinklu “McDonald‘s“ bendradarbiauja jau keletą metų. Visos Lietuvos restoranų vadovai dalyvavo „SOPA“ mokymuose apie skirtingas negalias ir žmonių su negalia įtraukimą į kolektyvą. „Mokymų metu kalbėjome apie darbo sąlygų pritaikymą, ieškojome sprendimų, kurie aktualūs „McDonald‘s“ kolektyve. Šioje organizacijoje jau daugelis vadovų turėjo realios patirties priimant į kolektyvą žmones su skirtingomis negaliomis – fizine ar psichosocialine, ir nori šią praktiką tęsti. Taigi net Aivaro bendravimo iššūkiai jiems nepasirodė kliūtimi,“ – sako „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė.
Dirbančiųjų su negalia savaitiniai susitikimai
Aivaras šiuo metu dirba jau beveik pilnu etatu. „Greitai paaiškėjo, kad jis labai geras darbuotojas ir net nepasibaigus bandomajam jo darbo laikas buvo prailgintas. Tiek aš, kaip įdarbinimo tarpininkė, tiek mama palaikome ryšį su Aivaro vadovais, tariamės. Pavyzdžiui, dėl Aivaro komunikacijos kilo iššūkių dėl kintančio grafiko komunikacijos, tai buvo paskirtos nesikeičiančios dienos savaitėje,“ – pasakoja Ugnė.
Nors dirba jau daugiau nei pusę metų, vaikinas vis dar kiekvieną savaitę lankosi „SOPA“ organizacijoje. Aivaras ateina į Ugnės organizuojamą savaitinę savipagalbos grupę, kurioje renkasi visi „SOPA“ klientai su negalia, kurie jau įsidarbino, ir bendrauja apie savo patirtis. „Darau įvairias salotas, valau salę. Patinka abu darbai. Mėgstu valgyti McDonald‘s, duoda darbovietėje pietums pasirinkti. Tai mano pirmas darbas ir man truputį buvo baisu. Pirmą dieną nežinojau, ką daryti,“ – prisimena vaikinas.
Mama Jūratė prisipažįsta, kad pirmomis savaitėmis prasukdavo pro šalį prekybos centre pažiūrėti, kaip sekasi sūnui: „Taip gera, kad jis rado darbą. Su vyru praeidami užmetame akį, jis sako, o, matau, valo langą Aivaras, o jei nematome, tai reiškia jis virtuvėje… Ir vis pasidžiaugiame. Man ne vienas darbdavys pasakė, kad „su tokiais“ reikia, kad kažkas atskirai dirbtų, kad nieko nesugebės. O, prašau, su „SOPA“ pagalba jam pavyko.“
