Vilnietė Tatjana, daug besišypsanti, bet beveik nekalbanti autistiška moteris, „SOPA” duris pravėrė prieš septynerius metus, lydima mamos, kuri ieškojo negalią turinčiai dukrai užimtumo. Tai, kas įvyko vėliau virto unikalia istorija – Tatjanai, su mūsų komandos pagalba, pirmajai Lietuvoje buvo sukurta darbo vieta pagal jos individualius gebėjimus. Prekybos centre Rimi Tatjana dirba jau šeštus metus – tikrina prekių kainas. Artėjant balandžiui – Autizmo supratimo mėnesiui, buvome labai laimingos, kai ji, kartu su mama Jelena, vėl aplankė „SOPA” komandą ir papasakojo, kaip jos gyvenimas pasikeitė per pastaruosius metus.
Autizmo diagnozė – keturiolikos metų
Tatjanos kitoniškumą tėvai pastebėjo dar vaikystėje. Mergaitė dėl patiriamo streso tiesiog negalėjo lankyti darželio, ir šeimai reikėjo keisti gyvenimo būdą, kad ją galėtų auginti namuose. Į bendrojo lavinimo mokyklą Tatjana atėjo jau mokėdama skaityti ir skaičiuoti, bet rašyti niekaip nepavyko. Buvo sunku, su bendraamžiais draugystės nesimezgė, labai bijodavo nesėkmės. Tatjana baigė mokyklą pagal pritaikytą programą, bet nelaikė baigiamųjų egzaminų.
Būdama jau trisdešimties metų, turėdama tik vidurinį išsilavinimą, Tatjana daugiausiai laiko praleisdavo namuose, savo kambaryje. Ji daug spalvino ar skaitė fantastikos knygas, beje, tuos pomėgius tęsia ir būdama trisdešimt šešerių. Tatjanos mama sako visada žinojusi, kad Tatjanos protas dirba kaip kompiuteris ir jam reikia duoti vis naujos informacijos. Veiklos trūkumas jauną moterį tiesiog žlugdė – ką visą dieną veikti namuose? Apie „SOPA“, užsiimančia žmonių su negalia įdarbinimu, jos išgirdo pradėjusios lankytis Užimtumo tarnyboje.
Darbas, pritaikytas autistiškam asmeniui
„Darbo Tatjanai paieškos buvo tikras profesinis iššūkis. Užtrukome net pusantrų metų. Tai buvo ilgas bandymų ir nesėkmių kelias. Proveržiu tapo laimingas atsitiktinumas – Tatjana pažvelgė į ant stalo gulinčius dokumentus su mokymų datomis ir bakstelėjusi pirštu pasakė: „Čia trūksta datos.“ Aš net nepatikėjau. Patikrinome ir įsitikinome, kad Tatjanos unikali atmintis ir ji itin pastabi. Tada pradėjome sukti galvą, kaip šias unikalias savybes būtų galima pritaikyti darbe. Kadangi ne vienus metus bendradarbiaujame su „Rimi“, pasiūlėme jiems paanalizuoti salės darbuotojo funkcijas ir galbūt jas skaidyti į kelias pareigybes. Taip gimė bandomasis projektas – kainų tikrintojos pareigybė Tatjanai. Į jos pareigas įėjo prekių kainų patikrinimas, lentynų tvarkymas. Jei trūksta kainos arba nurodyta neteisinga informacija, Tatjana turi išspausdinti kainą ir sudėti į lentynas. Tai precedentas Lietuvoje – specialiai asmeniui pagal jo gebėjimus sukurta darbo vieta. Ar gali būti geriau?“ – pasakoja įdarbinimo tarpininkė Aiva Salatkienė. – “Prie projekto dirbome tryse, pačios mokėmės to darbo, tada lydėdavome Tatjaną. Po trijų mėnesių Tatjana jau dirbo savarankiškai po šešias valandas per dieną. Tame pačiame darbe ji dirba jau šeštus metus, ypatingai gera matyti, kad mūsų įdirbis davė tokį ilgalaikį ir tvarų rezultatą.”
Nuo nebendraujančios iki pleputės
“Pradžioje Tatjana su mumis beveik nekalbėjo. Į mūsų klausimus dažnai atsakydavo tyla ir tik pripratus prie “SOPA” darbuotojo, imdavo kalbėti,” – pasakoja A.Salatkienė. – “Kadangi ji vilkėjo „Rimi“ aprangą kaip visi salės darbuotojai, žmonės dažnai klausdavo, kur rasti kokią prekę. Tuomet ji neatsakydavo, nes visai nebendrauja su nepažįstamais. Svarstėme net atpažinimo ženkliuko variantą šiai situacijai spręsti, kaip daroma, pavyzdžiui, su kalbos negalią turinčiais darbuotojais, nurodant, kad jie bendrauja gestų kalba. Tačiau po trijų mėnesių situacija jau ėmė keistis. Bendravimas su atsitiktiniais klientais irgi gerėjo – kartą moteris paklausė kainos, susijaudinusi Tatjana negalėjo pasakyti žodžiu, tai tiesiog nuskenavo prekę ir parodė kainą ekrane. Tatjanai tai buvo didžiulė pergalė.”
Per pastaruosius penkis metus Tatjana pradėjo drąsiai bendrauti su parduotuvės klientais, su kolegomis, vadybininkais. Tačiau mama labiausiai džiaugiasi jos išaugusiu bendravimo savarankiškumu už darbo ribų: „Vieną dieną grįžtu namo po darbo ir tėtis sako, kad Tatjana išvažiavo į policiją. Vos nenugriuvau. Pasirodo, ji pametė piniginę su dokumentais, kažkas rado, nunešė į komisariatą. Pareigūnas jai paskambino ir ji, nieko man nepasakius, nuvažiavo iš namų viena pasiimti piniginės. Ir telefonu pakalbėjo, neišsigando, viską suprato, kur nuvažiuoti.“ – pasakoja Jelena.
„Esu pripratus prie vietos, būtų stresas naujoje“
Tatjana taip pat mielai dalinosi pastarųjų metų darbo įspūdžiais su mumis. Savais žodžiais papasakojo, ką veikia darbo vietoje: „Yra padarytas specialus sąrašas su kainomis pagal dienas. Pagal tas dienas reikia tą skyrių sutikrinti ir surašyti. Turiu atsispausdinti ir įrašyti skaičių, kiek klaidų yra. Neatitinka šešios kainos, turiu rašyti šešetukas – gali būti trūkumas arba neatitikimas. Turiu atspaudinti teisingą kainą ir įdėti į skyrių. Šiandien dviejuose skyriuose buvo aštuonios klaidos.“ Visą tą laiką Tatjana darbavosi toje pačioje parduotuvėje, bet nieko keisti ir nenorėtų: „Dirbu tik „Mandarine“, kitose parduotuvėse – ne. Nenorėčiau į kitą parduotuvę. Esu pripratus prie vietos, būtų stresas naujoje.“ Tatjana prisipažino, kad su kolegomis beveik nebendrauja, tačiau ją pakalbinusiems klientams jau mielai atsako apie prekes, padeda surasti norimą daiktą. „Darbas patinka. Neatsibosta, nes gaunu ir kitų užduočių – reikia prekes susidėti mažesnes, lentynas susitvarkyti. Dirbu kiekvieną dieną po keturias valandas,“ – išdidžiai pasakoja ji. Žinodami Tatjanos pastabumą ir dėmesį tvarkai, užklausėme, kas ją darbe erzina, o ji nusijuokė ir atsakė: „Supykstu, kai prekes blogai sudėlioja sandėlyje. Arba kai ryte būna netvarkingos lentynos, prekės ne vietoje. Sutvarkau. Viską jau beveik mintinai atsimenu – tą į šitą, tą į šitą.“
Tatjanos mama pabrėžia, kad darbas Tatjanai tapo lyg antrais namais: „Saugumas yra raktas. Dabar darbe ji jaučiasi saugiai, priprato, žino, kas gali būti, ko negali ir ji taip pagal tą modelį gyvena. Tai lyg antri namai. Jeigu reikėtų keisti darbą ar net parduotuvę – tai būtų didelis iššūkis.“
Darbas autistiškam žmogui kuria ilgalaikius pokyčius
Visai neseniai Tatjana darbe gavo 5 metų darbo sukakties diplomą. Labai juo didžiuojasi ir laiko kambaryje. Paklausėme Tatjanos mamos, ar per tuos metus teko dažnai bendrauti su darbdavio atstovais ar spręsti už Tatjaną kažkokias profesines bėdas: „Per penkis metus neteko bendrauti su darbdaviu, net nesu buvusi dukters darbo vietoje. Pirmus mėnesius siūliausi atvažiuoti, bet ji pasakė griežtą „ne“. Net nesu mačius jos dirbant. Pažįstami pasakojo, kad matė, bet aš nebuvau. Čia jos darbas, čia ji savarankiška, o mama globoja, vadovauja. Juk tiek metų įpročius ir man sunku pakeisti.“
„SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė džiaugiasi: „Tatjanos pavyzdys rodo, kad žmonės, turintys autizmo spektro sutrikimą, sukūrus tinkamas sąlygas gali puikiai užpildyti nišą ir savo darbu kurti vertę įmonei. Tatjanos atveju tipinės atrankos ir tipinė salės darbuotojo pozicija neatitiko jos individualių poreikių, todėl reikėjo rasti būdą, kaip sukurti tokias sąlygas, kad jos turimos stiprybės atsiskleistų. Iš įmonės pusės reikėjo lankstumo, galvojant apie užduočių perskirstymą, darbo laiko pritaikymą, apmokymus darbo vietoje (mūsų tarpininkė vyko į darbo vietą ir padėjo jai mokytis užduočių daugiau nei mėnesį laiko). Taigi, darbo vietos sukūrimas ir įdarbinimo procesas užtruko netrumpai. Tačiau visa tai atsipirko! Tatjana jau 6 metus dirba ir neatrodo, kad norėtų išeiti į kitą vietą dar daugybę metų. Tai tik patvirtina faktą, kad žmonės, kurie turi iššūkių įsidarbinant, vertina darbo vietą ir nelinkę jos keisti, jei darbo aplinkoje jaučiasi gerai. Ypač tai pasakytina apie autistiškus žmones, kuriems rutiną išlaikyti būna labai svarbu.“
“Tatjana jau 6 metus dirba ir neatrodo, kad norėtų išeiti į kitą vietą dar daugybę metų. Tai tik patvirtina faktą, kad žmonės, kurie turi iššūkių įsidarbinant, vertina darbo vietą ir nelinkę jos keisti, jei darbo aplinkoje jaučiasi gerai. Ypač tai pasakytina apie autistiškus žmones, kuriems rutiną išlaikyti labai svarbu.“
Kelionė savarankiškumo link
Paklausėme mamos, gal Tatjana dalyvauja darbdavio organizuojamose šventėse? Deja, ne. „Labai džiaugiuosi, kad einame greitu žingsniu pirmyn. Didžiuojuosi ir Tatjana, ir kas jai padeda „Rimi“. Išvykos, renginiai – jai dar iššūkis. Gal dar po kelių metų? Turime ką pasiekti“ – sako Jelena. – „Mano dukra taip pasikeitė per tuos metus, pasidarė savarankiška. Aš apie tai anksčiau net svajoti negalėjau. Čia buvo mano „rožinė“ svajonė, kad ji kažkur nueis pati, susitvarkys, už save pagalvos. Kiekvieną žingsnį reikėjo sudėlioti, o dabar ji tvarkosi puikiai. Namuose be jos prapulčiau, kai buvau stuburą susilaužius, visa namų ruoša buvo ant jos pečių – ėjo į parduotuvę pati, gamino valgyti ir indus plovė. Dabar aš esu tikra, kad viskas įmanoma. Ir už tą tikėjimą esu be galo dėkinga „SOPA“ komandai.“
Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.
Kurkime pokyčių istorijas kartu!
