Kovo 30 d. pasaulyje minima Pasaulinė bipolinio sutrikimo diena, kuri sutampa su garsaus dailininko Vincento van Gogo gimtadieniu. Beje, šiam menininkui taip pat buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas – psichikos liga, kuri stipriai veikia žmogaus nuotaiką ir bendrą savijautą.
Šia proga kalbiname Brigitą, kuri, baigusi mokslus užsienyje, dabar ieškosi darbo klientų aptarnavimo srityje Lietuvoje. Brigita yra puslapio bipolinis.lt įkūrėja ir autorė. Brigita sutiko pasidalinti savo patirtimi bei patarimais darbdaviams, kaip priimti žmones, turinčius šį sutrikimą.
Birigita, kaip paprastai paaiškintum nesusidūrusiam su šia tema, kas yra bipolinis sutrikimas?
Tai yra psichikos sveikatos sutrikimas, pasireiškiantis manija ir depresija. Manija yra tokia būsena, kai žmogus yra pakilios nuotaikos, nori apsiimti daug projektų, daug dirbti, turi daug idėjų, kurias nori įgyvendinti ir… labai lengvai gali perdegti. Iš pradžių darbuotojas atrodo veiklus ir labai iniciatyvus, o tai yra pozityvu, bet, manijai progresuojant, žmogus nebegali susikoncentruot ir atlikti tų visų daugybės prisiimtų darbų, nes smegenys yra išsekusios.
Visi kartais darbe patiriame pakilimų ir nuosmūkių. Kuo ypatingas būtent toks išsekimas?
Turintys bipolinį sutrikimą patiriame įvairias emocijas, kaip ir visi žmonės, tik pas mus jos daug gilesnės, sakyčiau, ekstremalios. Todėl tai ir vadinasi manija, nes manija nėra tiesiog pakili nuotaika, kaip depresija nėra tiesiog liūdesys. Tai žymiai didesnis emocijų intensyvumas.
Manijos epizodas gali trukti skirtingai. Man jis trunka labai trumpai, gal kokias tris – keturias dienas ir po to mano smegenys nebeatlaiko krūvio. O būna žmonės ir mėnesiais manijos būsenoje gyvena, įvairiausių dalykų prisiplanuoja, prisidaro.
Ar tiesa, kad po manijos epizodo žmonės kartais net neatsimena, kas įvyko?
Gali neatsiminti, gali įvykiai atrodyti kaip sapnas. Gali neigti, kad to nebuvo, to nedariau. Manijos metu smegenys yra maksimaliai apkrautos ir kai kurie prisiminimai nėra išsaugomi. Tad žmogus, išėjęs iš manijos epizodo, gali jausti didelę gėdą ir kaltę, nes nežino, ką pridarė ar prikalbėjo.
Kaip žmonės gyvena su šituo sutrikimu? Kokia pagalba jiems būtina?
Liga pasireiškia labai individualiai. Jei bipolinis sutrikimas pasireiškia jau ilgesnį laiką, žmogus atpažįsta, kada prasideda manijos epizodas ir gali kreiptis laiku į savo psichiatrą, kuris atitinkamai sureguliuoja vaistų dozes ir nuima manijos efektą. Taip pat ir depresijos atveju labai svarbu, kad žmogus iš karto kreiptųsi į gydytoją, o ne lauktų, kol bus blogiau ir blogiau. Kartais tenka atsigulti ir į ligoninę.
Sutrikimo valdymas dažnai ateina su patirtimi. Svarbu, ar žmogus įdeda pastangų į savo ligos pažinimą – lanko psichoterapiją, užsiima savistaba. Kiekvienas skirtingai jaučia atsakomybę. Aš, pavyzdžiui, suprantu, kad valdyti ligą yra mano atsakomybė ir dedu į tai daug pastangų. Pritaikius gydymą, žmonės gali metų metais neturėti jokių epizodų. Aš pati jau keturis metus esu atsigavime, neturėjau rimtų epizodų.
Ar būna sunku susitaikyti su šia diagnoze?
Taip! Susirgus pirmąkart, sunku suvokti, kas su tavimi darosi. Dažnai manija yra apgaulinga – žmogus užlipa ant to pačio grėblio kelis kartus, bet manau, kad jau kiekvienas po trečio, ketvirto epizodo gali suprasti, kas tai yra, ir išmokti klausyti kitų žmonių. Dažnai būtent aplinkiniai pastebi, kad kažkas negero vyksta. Kai savo sutrikimą priimi, supranti, kad nori gyventi normalų gyvenimą, kaip ir visi žmonės, o ne kitokį gyvenimą, kuris yra apsunkintas epizodų. Renkiesi vaistus, kurie atstato psichiką, tuomet epizodai dažnai nebesikartoja. Pavyzdžiui, aš geriu tokį vaistą, kurį žmonės geria dešimtmečiais ir epizodai nesikartoja – nebūna nei manijos, nei depresijos. Dedu daug pastangų iš savo pusės – taip pat einu į psichoterapiją, kuri išmoko savistabos, suprasti savo ir kitų jausmus. Tai labai svarbu šalia vaistų.
O koks gali būti šalutinis vaistų poveikis? Ar jis gali turėti įtakos darbui?
Šalutinių poveikių gali būti. Pavyzdžiui, pas mane jaučiasi rankos tremoras – truputį dreba ranka. Ir, kai aš jaudinuosi, man ji dreba dar labiau. Jei tuo momentu reikėtų ranka rašyti – nelabai pavyktų. Bet kompiuteriu galiu spausdinti. Kitiems gali būti kitokie šalutiniai poveikiai, tai labai individualu. Dažniausiai su psichiatrais tariamės apie tuos simptomus ir stengiamės juos mažinti.
Jeigu darbdavys sužino, kad žmogus turi bipolinį sutrikimą. Kaip jam suprasti, kiek liga yra kontroliuojama?
Manau, verta paklausti, kiek laiko žmogus gyvena su sutrikimu, kaip dažnai depresijos ir manijos epizodai kartojasi, kaip jis ar ji valdo savo sutrikimą.
Ar gali aplinkiniai, taip pat ir kolegos darbe, pastebėti ir pasakyti tam žmogui, kad jo elgesys atrodo pasikeitęs?
Jei pažįsti žmogų kasdienybėje, tikrai gali pastebėti, kada prasideda epizodas. Pavyzdžiui, manijos metu akys gali būti kaip stiklinės, žmogus kalba greičiau, daug daugiau negu įprastai, turi daug daugiau energijos. Jei kolega sako, kad jau kelintą naktį miegu tik 4 valandas ir gerai jaučiuosi, tai jau gali būti signalas. Depresijos atveju galima pastebėti, kad žmogus niūresnis, mažiau bendrauja, liūdnesnis, galbūt mažiau efektyviai dirba. Tokiais atvejais galima užsiminti kolegai, kad, regis, kažkas pasikeitę, ir atsargiai paklausti, ką jis ar ji išgyvena.
Kartu su darbdaviu būtų naudinga turėti atkryčio prevencijos planą, kai vadovas ir darbuotojas iš anksto aptaria galimus epizodo artėjimo ženklus. Pavyzdžiui, sutaria, kad kai vadovas ar kolegos pastebės tam tikrus simptomus, atvirai įspės, kad reikia kažką daryti. Tai padėtų abiems pusėms.
Jei epizodas vis dėlto nutinka ir po kurio laiko darbuotojas grįžta į darbą. Ką daryti kolegoms, vadovui, kad žmogus nejaustų kaltės ir nepatogumo? Kaip galėtų kolektyvas padėti tokiam žmogui grįžti?
Asmeniniai pokalbiai yra vertingi. Tiesiog pakalbėti, kad žiūrėk, kažkas buvo, bet klaidos buvo ištaisytos. Labai svarbu parodyti empatiją ir palaikyti žmogų.
Ar tiesa, kad žmogus, esantis manijos būsenoje, gali labai rizikingai elgtis, net nuostolių padaryti įmonei?
Taip. Todėl labai svarbu šviesti darbdavius apie tokius dalykus. Bet kas gali tai patirti, tai nutinka lyg iš giedro dangaus. Pavyzdžiui, sudėtingas įvykis asmeniniam gyvenime ir po jo tiesiog pradeda ristis ta banga. Niekas nėra nuo to apsaugotas. Dėl to, jei darbdavys yra apsišvietęs, supranta, kas yra manija, kaip tai atrodo, ko tikėtis galima iš žmogaus, laiku gali pastebėti „raudonas vėliavėles“.
Tačiau darbdavys nėra psichikos sveikatos specialistas ir galbūt gali būti sunku atpažinti bipolinį sutrikimą negu, pavyzdžiui, peršalimą, kur aiškūs fiziniai simptomai?
Tai, kas vyksta žmogus viduje, dažnai atsispindi išorėje. Man atrodo, gilesnė problema yra ta, kad mes nesame pakankamai emociškai raštingi vienas kitą pajausti, suprasti. Darbovietėse dabar daug kalbama apie psichologijos, emocinės gerovės temomis, manau, tai padeda išmokti atpažinti žmogaus elgesyje manijos arba depresijos ženklus. Taip pat labai svarbu, kad kolegos nebijotų kontaktavimo, neignoruotų, o kaip tik kalbėtųsi su žmogumi.
Jei darbuotojui pirmąkart pasireiškė epizodas, ką darbdavys gali padaryti, kad situacija būtų suvaldyta?
Manijos ar depresijos epizodai ar kiti psichikos sveikatos iššūkiai gali kilti bet kuriam darbuotojui pirmą kartą. Kai man pirmąkart prasidėjo, visiškai nesupratau, kas darosi, neturėjau suvokimo. Tuomet reikia bendro visų darbuotojų švietimo apie psichikos sveikatą ir supratingumo, kur nukreipti susirgusį žmogų.
Visai kitas atvejis, kai žmogus jau turi bipolinį sutrikimą, žino, kada gali prasidėti epizodai, kaip jie pasireiškia, kas gali padėti. Šis antrasis variantas yra labiau valdomas, nes darbuotojas iš anksto turi daugiau informacijos, ir tada galima pritaikyti individualias prevencijos priemones, iš anksto aptarus.
Sergantis žmogus, kai jis patiria epizodą, neturėtų dirbti, vykdyti veiklos. Jis turi turėti nedarbingumą. Jo tiesiog negalima prileisti prie darbo, taip, kaip ir sergant kita liga. Aš pati epizodo metu, imdavau biuletenius ir tiesiog išlaukdavau.
Kaip dar darbdavys galėtų pritaikyti sąlygas žmogus su bipoliniu sutrikimu?
Žmogus su bipoliniu sutrikimu, tikėtina, bus labai jautrus stresui ir stresinė situacija gali išsivystyti į epizodą. Todėl dirbti labai aukštose ir atsakingose pareigose su bipoliniu sutrikimu retas, kuris galėtų. Taip pat žmogus su bipoliniu sutrikimu negali dirbti naktinių pamainų, apskritai pamaininio darbo. Nuostabu, jei darbovietė turi galimybę, kad darbuotojai gautų psichologinę pagalbą. Labai svarbu mokymai apie apskritai įvairiausius sutrikimus. Kad kiekvienas žinotų, jog tai nutinka, kaip gali pasireikšti.
Aš turėjau nuostabų vadovą, kuris tikrai priėmė mano sutrikimą, kaip yra, tiesiog ir labai atjaučiančiai su man elgėsi ir aš labai jam dėkinga už tai. Turėjau apie mėnesį gulėti ligoninėje. Negirdėjau nė vieno priekaišto, kad kažkas negerai. Mano vadovas puikiai suprato, kad tai yra rimtas sutrikimas. Tuo metu dirbau didelėje komandoje, kur daug žmonių darė tą patį darbą, todėl kolegos galėjo mane pakeisti.
Šiuo metu vaikštai į darbo pokalbius. Ar atvirai sakai, kad turi bipolinį sutrikimą?
Ne, nesu sakiusi. Ir įsidarbinus turbūt ne iš karto pasakyčiau. Čia kaip naujuose santykiuose – iš pradžių norisi susipažinti, pasižiūrėti, kaip tas žmogus galėtų reaguoti, ar gali pasitikėti. Nes tu nežinai, ar gali pasitikėti. O darbo pokalbio metu jokiu būdu ne, nes manau, kad tai galėtų būti priežastis manęs nesamdyti.
O tau neatrodo, kad tai yra nuslėpimas svarbios informacijos? Tu juk pati nori atviro santykio, todėl ar nemanai, kad darbdavys galėtų tikėtis atviro santykio ir iš tavęs?
Tai gera mintis, kurią man reikėtų pasvarstyti ilgiau ir daugiau, nes taip, manau, kad tai gali būti teisingas kelias. Tačiau ir rizikingas. Ir taip tų darbo pokalbių nėra daug, nes ieškau darbo pusę etato. Todėl, jeigu atskleisčiau iš karto, kad turiu bipolinį sutrikimą, tuomet išvis mažai darbų pasirinkimo. Bet iš kitos pusės, taip atsisijotų tie darbdaviai, kurie manęs nepriimtų. Būnant atvirai galbūt būtų didesnis šansas rasti darbovietę, kur man būtų jauku ir gera.
Linkime sėkmės paieškose ir suprantančių darbdavių!