Povilė

Povilė jau daugiau nei metai yra socialinio restorano „Pirmas blynas“ darbuotoja. Ji savo pavyzdžiu parodo, jog jokia negalia nėra kliūtis dirbti, jeigu tik suteikiamos tinkamos sąlygos ir savalaikė pagalba.

Dvi specialybės, bet nėra darbo

Kai atvyko į VšĮ „SOPA“ 24 m. Povilė buvo įgijusi net dvi specialybes – leidybos darbuotojos ir dailiųjų rankdarbių gamybos darbuotojos. Baigusi mokslus technologijų mokymo ir reabilitacijos centre ir atlikusi praktiką Povilė norėjo įsidarbinti, bet tai buvo neįmanomas iššūkis. Kaip pati sako: „Norėjau dirbti, bet nežinojau, ką daryti, kur eiti“. Mergina turi sunkią negalią – dėl cerebrinio paralyžiaus ir dėl klausos sutrikimo jai nustatytas tik 25 proc. darbingumas, o dokumentuose figūruoja įrašas – „nedarbinga“. Kalbėdama Povilė sunkiai artikuliuoja žodžius, todėl jos kalbą ne iš karto galima suprasti. Turėdama kompleksinę negalią mergina susidūrė su diskriminacijos atvejais, kai atėjusi į įmonę iškart išgirsdavo atsakymą – „nieko jums neturime pasiūlyti“.

Stipriųjų pusių paieška

Individualių konsultacijų metu nebuvo paprasta įvertinti Povilės gebėjimus ir stipriąsias puses, nes darbo patirties ji neturėjo, o ir prakalbinti ją sekėsi sunkiai. Akivaizdžiai pagyvėdavo grupėse, kai dalyvavo ir jos draugas Edvinas, kuris suprasdavo Povilę iš kelių žodžių ir tapdavo savotišku vertėju. Povilė dalyvavo profesinio orientavimo, įsidarbinimo įgūdžių ugdymo užsiėmimuose, susitikimuose su darbdaviais ir atrankų specialistais.

Kai bendradarbiaudami su Tim van Wijk atrinkinėjome darbuotojų su negalia komandą socialiniam restoranui „Pirmas blynas“, ne iš karto pagalvojome apie Povilę. Žinant jos negalią, nebuvo lengva įvertinti, kaip jai seksis aptarnauti klientus – bendrauti su žmonėmis, nešti patiekalus, dirbti su kasa ar plauti indus. Nepaisant to, nusprendėme pabandyti.

Nepaliauti mokytis

Pakvietėme Povilę dalyvauti darbo aplinkos simuliacijose, kuriose dalyviai mokėsi darbuotis kavinėje. Kartu su kitais Povilė mokėsi pristatyti meniu, priimti, atnešti užsakymus, susitvarkyti darbo vietą, dirbti komandoje. Kai tik kavinė buvo įrengta, organizavome Povilei praktiką, kurios metu ji išbandė visus darbus – padavėjo, kasininko, indų plovėjo.

Povilė labai stengėsi įveikti negalios sukeliamus barjerus ir ugdyti reikalingus gebėjimus. Dėl koordinacijos sutrikimo iš pradžių jai nepavykdavo neišlaisčius kelis metrus atnešti pusės stiklinės vandens, tačiau ji pademonstravo savo užsispyrimą ir požiūrį “bandysiu dar ir dar kartą, tiek kartų, kiek reikės, kad padaryčiau gerai”. Po pusmečio Povilė kavinės lankytojams nešdavo kavą, net ir į lauko terasą, kur reikia nusileisti laipteliais. Ji išmoko ne tik atnešti gėrimus, bet ir naudotis kasos aparatu ir netrukus gavo pasiūlymą dirbti.

„Man patinka viskas, ką darau“

Po įsidarbinimo Povilei teikėme pagalbą darbo vietoje, kurios tikslas buvo ugdyti ir tobulinti Povilės atliekamas darbines užduotis, suteikti grįžtamąjį ryšį, skatinti bendradarbiauti su kolegomis. Dabar Povilė ne tik vertinama darbuotoja, bet jai patikima vadovauti kitiems darbuotojams, kai vadovas yra išvykęs.

Šiuo metu Povilė džiaugiasi tuo, kad sugebėjo praplėsti savo galimybių ribas ir dirbti. Ji pati sako: „dabar dirbu, ir man patinka viskas, ką darau – ir prie kasos būti, žmones aptarnauti, blynus nunešti, indus šluostyti. Ir pati labai pasikeičiau: tėvai pastebi, kad tapau darbštesnė, jaučiuosi drąsiau ir nebebijau kalbėti.“

Povilės istorija žurnale „Žingsniai“