Autistiška mergina Kamilė: „Pati susiradau „SOPA“, nes labai norėjau dirbti“
Vilnietei Kamilei autizmo spektro sutrikimas buvo diagnozuotas dar vaikystėje, bet savo negalią bei iššūkius ji suprato tik būdama pilnametė. Besimokydama profesinėje mokykloje, mergina kelis metus bandė darbą susirasti pati, bet patyrė nesėkmę. Su „SOPA“ pagalba Kamilė prieš pusmetį įsidarbino restoranų tinkle „McDonald‘s“ ir planuoja savarankišką nuo tėvų gyvenimą.
„Negalėjau suprasti, kurioje vietoje aš turiu tą negalią“
LR Higienos instituto 2022 metų duomenimis, Lietuvoje gyvena virš 5000 autizmo diagnozę turinčių įvairaus amžiaus asmenų. Tačiau suaugusiųjų – tik keli šimtai. Kamilė – jau viena iš jų. Dvidešimtmetė mergina prisiminė, kad apie savo negalią sužinojo netyčia: „Nors autizmą man diagnozavo dar būnant darželyje, bet artimieji nusprendė nuo manęs tai slėpti. Pamenu, kad vedžiojo mane po raidos centrus, bet niekas man nepaaiškino, kas man yra. Žinoma, kiti žmonės matė, kad esu kitokia, bet tie, kas žinojo, nesakė, turbūt saugojo mane nuo patyčių. Apie savo negalią sužinojau tik penktoje klasėje, kai netyčia radau negalios pažymėjimą. Aš pati niekaip negalėjau suprasti, kurioje vietoje aš turiu tą negalią.“
Mergina prisiminė, kad didžiausi iššūkiai prasidėjo baigus pradinę mokyklą: „Kai pasikeitė mokytojai penktoje klasėje, gal niekas jiems nepasakė apie mano sutrikimą. Tai buvo košmaras. Iš manęs tyčiojosi, nes matė, kad aš kitokia, negražiai su manim šnekėjo, kaltindavo, bardavosi, rašydavo dvejetus. Bet aš esu su specialiaisiais mokymosi poreikiais. Žmogų su specialiaisiais poreikiai ne žeminti reikia, o padėti jam.“
Vėliau Kamilė tęsė mokslus profesinėje mokykloje: „Nuo vaikystės mėgau lankstyti origami ir gaminti maistą, todėl nusprendžiau mokytis kulinarijos. Įgyjau duonos ir pyragų kepėjos specialybę. Dabar mokausi būti siuvėja. Man patinka mokytis, bet labai norėjau ir dirbti. Suaugusi jau gavau kitą pažymėjimą, kuriame buvo nurodytas mano dalinis darbingumas. Tada tėvai man ir išaiškino viską apie mano negalią. Sakė, kad aš tokia lėčiau mąstanti, kad nesivaldau, kai susinervinu. Ėmiau domėtis autizmui ir supratau simptomus, kuriuos turėjau nuo vaikystės.“ 
„Esu tėvams dėkinga, kad užaugino mane savarankiška“
Kamilė prisipažino, kad keletą metų nesėkmingai ieškojo darbo pati – siuntė laiškus ar net skambindavo: „Niekas nenorėjo manęs priimti dėl mano negalios, pajaučiau diskriminaciją. Bijojo, kaip aš elgsiuos, ar kad nepajėgsiu dirbti.“ Tačiau mergina nenuleido rankų: „Internete pradėjau ieškoti informacijos, kaip įsidarbina žmonės su negalia, nes manęs niekas nepriėmė. Perskaičiau apie kavinę „Pirmas blynas“ ir tada dar radau straipsnį apie „SOPA“, kurie padėjo įsidarbinti merginai su Dauno sindromu viešbutyje. Nusprendžiau paprašyti, kad ir man padėtų.“
Socialinės įdarbinimo agentūros “SOPA” įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė prisimena darbo su Kamile pradžią: “Ji paskambino mums turėdama didelę motyvaciją susirasti darbą kuo greičiau. Nepaisant turimos negalios, mergina šeimoje buvo auklėjama būti savarankiška – jau turėjo banko kortelę, pati pasirūpindavo savo buitimi, lankė sporto klubą. Šie įgūdžiai labai svarbūs norint dirbti.”
“Tėvai man ilgai nieko nesakė apie negalią ir mokė pasirūpinti savimi. Maniau, kad esu normali, kaip visi ir turiu stengtis mokytis, dirbti – kabintis į gyvenimą. Esu jiems dėkinga, kad užaugino mane savarankiška,“ – pabrėžia mergina.
Kartu su „SOPA“ kitais klientais Kamilė pradėjo savo praktiką „DĖKUI“ stotelėje – mokėsi tvarkyti, lankstyti, rūšiuoti daiktus. Tada sekė užsiėmimai, kaip prisistatyti darbdaviui, kaip pasirengti savo gyvenimo aprašymą.
Sėkmė nusišypsojo jau po pirmosios išvykos pas potencialų darbdavį – restoranų tinklą „McDonald‘s“. „Į vizitą vykome su grupe žmonių su negalia, bet Kamilė vienintelė iš karto po vizito pasakė, kad jai čia patinka ir ji gali pradėti dirbti nors rytoj. Darbdaviui tai patiko. Turėjome abejonių, ar nebus sunku derinti mokslus profesinėje mokykloje ir darbą, net skambinau Kamilės mamai, bet gavau atsakymą, kad mergina turėtų nuspręsti pati. Prieš pradedant dirbti padėjau Kamilei susitvarkyti įdarbinimo dokumentus, suprasti instruktažus. Taip Kamilė pradėjo dirbti „McDonald‘s“ tris dienas per savaitę ir jai puikiai sekasi“, – pasakoja I. Šukaitienė.
„Kai susierzinu, dirbu toliau kol nusiraminu“
Kamilė jau pusę metų darbuojasi Gedimino prospekte esančiame „McDonald‘s“ restorane. Jos pareigos – salės darbuotoja. „Nors darbas fiziškai nėra lengvas – tvarkau tualetų kambarius, išnešinėju šiukšles ir šiaip padėklus nurenku, pavargstu, bet gerai uždirbu. Svarbu, kad darbdavys supratingas,“ – džiaugiasi mergina.
Inga Šukaitienė pasakoja, kad merginos savarankiškumas ir iniciatyvumas buvo pastebėtas ir restorano vadovės: „Mums pasakojo, kad Kamilė labai gerai bendrauja su klientais, yra paslaugi – nukreipia, padeda, paaiškina. Jeigu kyla problemų vykdant užduotis ar, pavyzdžiui, derinant darbo valandas – pati nueina pas vadybininkę ir susitaria.“
Ko gero, didžiausias iššūkis Kamilei kyla valdant savo emocijas, ypač kai būna pavargus: „Aš greitai susierzinu, man sunku tvardytis, nemoku to nuslėpti nuo aplinkinių. Kai susierzinu, dirbu toliau kol nusiraminu. O kolegos pagalvoja, kad aš ant jų pykstu. Pasakau, kad aš nepykstu ant Jūsų, bet mano balsas ar veidas yra piktas ir aš nieko su tuo negaliu padaryti. Su kolegomis daug nebendrauju, nes nemėgstu bendrauti, patinka būti ir dirbti vienai.“
I. Šukaitienė pabrėžia, kad darbas su Kamile nenutrūko ir jai pradėjus dirbti: “Reikėjo pagalbos jai įsitvirtinti darbo vietoje. Dabar jau kalbame apie socialinį būstą, padedame užsipildyti prašymus, suteikiame informaciją dėl galimų paslaugų. Kamilė planuoja kitą etapą, kai baigs mokslus ir galbūt norės dirbti daugiau valandų.“
Pati mergina sako, kad uždirbtus pinigus dabar taupo, nes nori gyventi savarankiškai: „Jau esu suaugęs žmogus ir nebenoriu gyventi su tėvais. Ateityje dar susirasiu veiklą, kuri man labiausiai patinka, o dabar „McDonald‘s“ man yra puiki pradžia. Man patinka, kad darbe viskas aišku, galiu daryti daugiau pertraukėlių. Tėtis aiškino, kad kiti darbdaviai bijotų, kad aš pratrūksiu darbe, bet čia mane supranta. Tie darbdaviai, kurie dirba su „SOPA“ yra geresni.“
Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.
