Erikas

Erikui neregystė nesutrukdė įsidarbinti svajonių darbe

Vilnietis Erikas Lietuvoje pažįstamas ne vienam muzikinių laidų mėgėjui – jis dainavo Stano suburtame neregių chore ”Feniksas”, dalyvavo ”Lietuvos talentai” atrankoje. Tačiau, nulipęs nuo scenos, vyras daug metų leido dienas nepatinkančiame darbe aklųjų kombinate, kur surinkinėjo elektronikos gaminius. Pažintis su ”SOPA” ir iniciatyva ”DUOday” įgalino jį siekti to, apie ką svajojo – įsidarbinti klientų aptarnavimo telefonu srityje.

Mokyklą užbaigė ketvirtoje gyvenimo dešimtyje

Vilnietis Erikas neteko regėjimo dar kūdikystėje prasirgęs meningitu. Savo vaikystę ir paauglystę jis praleido Lietuvos aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro internate  (LASUC). „Save vadinu valstybės išaugintu vaiku,“ – su nuoskauda prisimena Erikas. Deja, vidurinės mokyklos centre baigti nepavyko. Tačiau vyras užsispyrė ir savarankiškai ją užbaigė suaugusiųjų mokykloje ”Varpas”, jau būdamas ketvirtoje gyvenimo dešimtyje.

”Kiek mesta mokyklų, kiek grįžta…Nėra paprasta neregiui mokytis bendroje mokykloje. Važinėdavau į LASUC skolintis vadovėlių, visur tampydavaus nelengvą mechaninę Brailio rašomąją mašinėlę. Aplinkiniai klasėje juokėsi, kai Brailio mašinėlė cinktelėdavo pasibaigus eilutei. Tada bandžiau užsirašinėti ant specialios metalinės lentelės, nors taip žymiai lėčiau, bet mokytoja man sakė, kad trukdau kitiems tuo stuksenimu. Garso įrašų daryti neleisdavo, nes bijodavo, kad kam blogam įrašą panaudosiu. Tai kaip man reikėjo mokytis? Bet buvau labai užsispyręs!“ – prisimena Erikas. – „Galvoju, kad žmogus be vidurinio išsilavinimo, tai tas pats kaip be paso. Tėvas atkalbinėjo, siūlė mesti knygas ir mokytis masažo, bet aš norėjau tęsti mokslus. Juk be mokyklos diplomo manęs jokia darbovietė nepriims.“

Šiandien Erikas gyvena savarankiškai, turi draugę, kurią meiliai vadina „savo akimis“. Džiaugiasi, kad daugelį reikalų gali susitvarkyti pats ir apsieiti be asistento: „Į banko sistemą jungiuos internetu, maistą užsisakau ir atveža į namus. Mėgstu bendrauti ir nuolatos stengiuosi peržengti savo komforto zoną, nelikti tik neregių bendruomenėje. Juk jeigu slėpsimės, nepasikeis žmonių požiūris į negalią Lietuvoje…“

Diena, padėjusi apsispręsti pokyčiams

Erikas net keturioliką metų dirbo aklųjų kombinate elektros instaliacijos gaminių surinkėju. „Buvo taip nuobodu, trūko bendravimo, nes per ūžiančių staklių garsą sunku susikalbėti. Sėdėdavau prie staklių ir niūniuodavau sau po nosimi. Kartais užsimiršdavau ir imdavau garsiai dainuoti, o kolegos juokdavosi, kad vėl repetuoju“ – prisimena Erikas. Pablogėjus sveikatai vyras darbą metė ir atsidūrė Užimtumo tanyboje. Draugų paragintas kreipėsi pagalbos į socialinę įdarbinimo agentūrą „SOPA“.

Nauja karjeros kryptis Erikui atsivėrė sudalyvavus „DUOday“ iniciatyvoje. Prieš vienuolika metų Belgijoje prasidėjusi „DUOday“, Lietuvoje buvo organizuojama jau trečią kartą. „DUOday“ metu žmonės su negalia gali išsibandyti platų spektrą profesijų ir specialybių. Net 80 įmonių ir organizacijų  – nuo Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijos iki „Rimi Lietuva“, prisijungė prie iniciatyvos, pakvietė žmones su negalia darbo dieną praleisti įmonėje, šėšėliauti ir išbandyti naujas veiklas. Erikas nuvyko šėšėliauti į klientų aptarnavimo skyrių „Lietuvos pašte“. Vyras teigia, kad tą dieną apsisprendęs, kad galėtų dirbti šioje srityje: „Sėdėjau prie operatoriaus ir per ausines klausiau, kaip dirba, kaip bendraujama su klientais. Aš seniai pasvajodavau apie tokį darbą, ir artimieji drąsino, kad moku žmones kalbinti, bet niekada neatrodė, kad man tai būtų įmanoma. O pasirodo galima! Tai mane įkvėpė!”

Po kurio laiko Užimtumo tarnyba Erikui pasiūlė darbą įmonėje „Verslo mylia“, kur jis nuo rugsėjo dirba klientų aptarnavimo vadybininku telefonu.

Nauja pradžia svajonių darbe

„SOPA“ įdarbinimo tarpininkė Inga Šukaitienė atsimena, kaip Erikas jai paskambino su žinia apie darbo pokalbį įmonėje „Verslo mylia“: „Nors jo balsas buvo džiugus, bet jautėsi ir pasimetimas, nerimas. Dvejojo, ar sugebės. Be to, kilo daug klausimų dėl darbo pradžios, sąlygų, subsidijos gavimo. Teko lydėti Eriką į darbo pokalbį, o vėliau ir mokyti savarankiškai nuvykti į darbą. Tai penkių minučių atstumas nuo stotelės, tačiau jį praktikavomės net dvi dienas, kartu vaikščiodami pirmyn atgal. Dabar palaikome ryšį dėl darbe iškylančių klausimų.“

Erikas dirba pilnu etatu, daro taip vadinamus „šaltus“ skambučius įmonėms ir siūlo buhalterijos paslaugas. Per dieną padaro virš šimto skambučių: „Jaučiuosi lyg laimėjęs loterijoje. Dirbu išsijuosęs. Direktorius įvertino, kad turiu gerą dikciją, moku maloniai bendrauti. Būna ir smagūs skambučiai, ir nelabai, bet aš neįkyriu žmonėms, tik paklausiu, ar domina. Jei taip, įvedu duomenis ir nusiunčiu pasiūlymą.“

Vyras pasakojo, kad naudoja jo poreikiams pritaikytą nešiojamą kompiuterį: „Įdiegtas ekrano skaitytuvas ir sintezatorius, kuris skaito, kas ekrane parašyta. Vadovas man atsiunčia ekselio lentelę, užpildau ir siunčiu atgal. Visos kompiuterio komandos vyksta žodžiu. Užsidedu ausines ir galiu kompiuterį užvertęs dirbti. Man ekrano nereikia.“ Erikas turi nedidelį kabinetą, per dieną išmoko savarankiškai orientuotis ofise, tačiau pripažįsta, kad dar prireikia kolegų pagalbos, pavyzdžiui, pasidaryti kavos ar arbatos ne savo namų virtuvėje.

Eriko darbu džiaugiasi ir įmonės vadovas Justinas: „Erikas puikiai įsiliejo į mūsų komandą. Pamenu, kad jis pokalbio dėl darbo metu dvejojo, ar jam pavyks, bet turėjo didelį norą išbandyti save vadybininko pareigose, to man pakako priimti sprendimą dėl įdarbinimo. Norėčiau, kad Eriko istorija būtų įkvėpimas žmonėms, kurie seniai norėjo išbandyti savo jėgas naujose srityse. Su vidine motyvacija ir noru neabejotinai pasiseks“.

Erikas labai didžiuojasi savo įsidarbinimu: „Esu pirmas neregys žmogus, dirbantis šioje įmonėje. Puiku, kad nebelieka socialinių įmonių, o pagalba laisvoje darbo rinkoje seka pagal žmogų su negalia. Tai labai teisinga ir man padėjo gauti mėgiamą darbą, o ne toliau vargti kombinate. Lyg mes, neregiai, negalėtume kitokių darbų nei gamyba dirbti…Tikiuosi ir kitiems mano bendruomenės žmonėms taip pasiseks!“

2022 metais “SOPA” sukūrė pokyčius 105 žmonių gyvenime!

Tai žmonės su fizine, psichikos ar kompleksine negalia, brandaus amžiaus asmenys, nuo karo bėgantys ukrainiečiai, kuriems suteikta reikalinga socialinė pagalba.
Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.

Kurkime pokyčių istorijas kartu!