Dirbtinis intelektas (DI) sparčiai keičia darbo rinkos veidą – nuo automatizuotų kandidatų atrankos sistemų, kurios per kelias sekundes peržiūri šimtus gyvenimo aprašymų, iki įrankių, gebančių analizuoti duomenis ar generuoti paveikslėlius bei tekstus. Jau dabar įmonės naudojasi sistemomis, kurios filtruoja kandidatus pagal raktinius žodžius ar automatiškai perkelia duomenis iš LinkedIn. Tačiau technologinė pažanga kelia klausimą: ar DI įrankiai padeda kurti įtraukesnę darbo rinką, kur suteikiama daugiau galimybių žmonėms su negalia įsidarbinti? O gal priešingai, egzistuojančius barjerus dar labiau stiprina?
Dirbtinis intelektas tampa įgalinimo įrankiu
Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos tyrime „Using AI to support people with disability in the labour market“ analizuojama, kaip dirbtinis intelektas gali atverti naujas savarankiško gyvenimo galimybes.
Vienas ryškiausių dirbtinio intelekto privalumų – galimybė prisitaikyti prie individualių žmogaus poreikių. Dirbtinio intelekto valdomi protezai, padedantys koreguoti eiseną, ar pokalbių botai, padedantys valdyti depresijos simptomus, programėlės akiniuose, padedančios autistiškiems žmonėms atpažinti emocijas pašnekovo veide ir palaikyti akių kontaktą – visa tai jau veikia realybėje. Balso sintezė (kai žodinė kalba virsta rašytiniu tekstu) ar balso vertimas į tekstą atveria naujas galimybes žmonėms su regos, klausos negalia ar kitomis negaliomis (pvz. disleksija) dalyvauti darbo rinkoje.
DI gali apimti ir meta-lygio sprendimus. Didžiosios Britanijos bendrovė „Microlink PC“, sukūrė DI pagrindu veikiantį portalą, kuriame potencialūs darbuotojai gali konfidencialiai nurodyti savo poreikius, o sistema pateikia personalizuotas rekomendacijas būsimam darbdaviui, kaip pritaikyti darbo vietą konkrečiam asmeniui. Tai palengvina ir pagreitina tradiciškai sudėtingą poreikių išsiaiškinimo procesą.
Dirbtinis intelektas ne tik padeda užpildyti spragas tarp skirtingų gebėjimų, bet ir kurti naujas darbo vietas. Pietų Korėjos įmonė „Co:Actus“ pasitelkia dirbtinį intelektą pokalbių titravimui realiuoju laiku, leisdama asmenims, turintiems klausos negalią, įsidarbinti vairuotojais.
Technologijų keliami pavojai
Vis dėlto DI kelia ir tam tikrų pavojų. Minėtame tyrime įspėjama, kad netinkamai naudojamas dirbtinis intelektas gali dar labiau marginalizuoti žmones su negalia. Vienas iš galimų iššūkių – algoritmų šališkumas. Algoritmai dažnai apmokomi dirbti su duomenų rinkiniais, kuriuose žmonės su skirtingomis negaliomis nėra pakankamai atstovaujami.
Atrankose kandidatai su negalia gali būti traktuojami kaip „nukrypimas nuo normos“. Jų gyvenimo aprašymai gali būti automatiškai atmetami dėl darbo patirties pertrūkių ar „neįprastos“ elgsenos per pokalbius. Automatinė vaizdo analizės sistema, vertinanti kandidato veido išraiškas ar kalbos intonaciją pokalbio metu gali įvertinti kandidatą kaip netinkamą, jei jis turi kalbos sutrikimą arba sunkiau palaiko akių kontaktą. Su negalia susijęs ypatumas gali būti automatiškai įvertintas kaip neprofesionalumas, nors iš tiesų tai tebus negalios požymis.
Esama ir techninių barjerų atrankose, kai DI įrankiai nėra pritaikyti vartotojams su negalia – pavyzdžiui, pokalbių robotai neteikia informacijos balsu, o atrankos testai reikalauja regos, klausos ar motorinių įgūdžių. Be to, šie įrankiai gali pažeisti privatumą, „atpažindamos“ negalias, kurių žmogus nenori atskleisti darbdaviui, ypač jei tai nematoma ar jautri informacija.
Technologijoms sparčiai besikeičiant reikia įvertinti ir galimą bedarbių su negalia socialinę bei skaitmeninę atskirtį. Jie gali turėti mažesnes galimybes naudotis naujausiomis technologijomis arba turėti bazinius skaitmeninio raštingumo įgūdžius. Todėl žmonės su negalia gali susidurti su iššūkiais įsisavindami net ir tas DI priemones, kurios jiems galėtų padėti.
Apibendrinant, nors DI potencialas didinti žmonių su negalia įtraukties yra didžiulis, savaime jis nenuims visuomenėje įsišaknijusių šališkumų, stereotipų ir atskirties. Tai – mūsų visų darbas.