Žmonių su negalia užimtumo lygis Lietuvoje jau dešimtmetį nejuda iš vietos – 70 procentų turinčiųjų negalią nedirba. Pagrindinė valstybės parama darbdaviams išlieka subsidijos darbo užmokesčiui, tačiau prie žmonių su negalia sėkmės istorijų darbo rinkoje prisidedantys ekspertai sako, kad pagalbos galimybės turi būti daug platesnės.
Vienas labiausiai pasiteisinančių ir žmones su negalia įgalinančių paramos būdų yra palaikymas darbo vietoje arba pagalba atlikti konkrečias pareigas tol, kol žmogus tampa pajėgus dirbti savarankiškai. Bet kol kas panašių paslaugų prieinamumas Lietuvoje yra labai ribotas, nurodo „SOPA“.
Giedriaus sėkmės istorija
Baigęs dešimt klasių, negalią turintis Giedrius Balsys pradėjo savo kelionę darbo rinkoje – vienur ilgiau, kitur trumpiau dirbo maisto ir kitose gamybos įmonėse. 2019 metais Giedrius darbo neteko ir Užimtumo tarnyboje buvo nukreiptas į nevyriausybinę organizaciją „SOPA“, kuri padeda susirasti ir išsilaikyti darbo vietoje žmonėms iš pažeidžiamiausių visuomenės grupių, taip pat ir turintiems negalią. Giedriui „SOPA“ jau buvo pažįstama, padėjo jam pasiruošti pareigoms ankstesniame darbe. Ši organizacija teikia mažai kam Lietuvoje žinomą paslaugą – padeda darbuotojui darbo vietoje tol, kol šis geba savarankiškai atlikti pareigas ir susikuria pasitikėjimo ryšį su kolegomis.
Šiandien Giedriui specialistų pagalbos jo darbo vietoje jau beveik nebereikia – jis puikiai atlieka saugioje aplinkoje išmoktas pareigas ir su palaikymu sukūrė tvirtus ir pagarbius ryšius su kolegomis. Giedriaus istorija – ne tik sėkminga darbo vietos paieška, bet ir gyvenimą pakeitusi patirtis. „Mano gyvenimas pasikeitė į gerą pusę. Atsirado daugiau pasitikėjimo savimi, galiu, kaip sakoma, atsistoti ant kojų. Jei tektų sėdėti namuose, tai tikrai būtų prastai, o dabar viskas labai gerai. Darbe jaučiuosi laimingas. Susidraugavau net ne su vienu kolega – su visu kolektyvu. Vienas žmogus šalia gyvena, todėl po darbo visada ir paveža. Iš kolegų pusės jaučiu šimtaprocentinį palaikymą”, – pasakoja Giedrius.
Pagalba ieškant darbo
Giedriui atėjus į „SOPĄ“, darbuotojai kartu su juo išsigrynino stipriausius įgūdžius, nusistatė darbo paieškos kryptį, mokėsi parengti gyvenimo aprašymą, prisistatyti darbdaviui ir savarankiškai ieškotis darbo, taip pat lavino įvairius socialinius įgūdžius, pavyzdžiui, dirbti komandoje. Giedrius išbandė jėgas ir skirtingose įmonėse, tačiau jose dirbti nebuvo pakviestas arba pats ten pasilikti nenorėjo. Daugiau kaip metus be darbo likusiam Giedriui nebuvo paprasta neprarasti vilties.
Bet po ilgai trukusių bandymų pagaliau atėjo diena, kurią Giedrius prisimena puiki: „Į sporto prekėmis prekiaujančią įmonę „Decathlon“ važiavome kovo 9 dieną. „SOPA“ darbuotoja atlydėjo tris savo klientus, tarp kurių buvau ir aš. Įmonės vadovas visų klausinėjo apie sportą. Kai atėjo mano eilė, pasakiau, kad labai mėgstu žiūrėti krepšinio varžybas, jam tai iškart labai patiko,“ – prisiminimais dalinasi vyras.
Toliau Giedriaus laukė pagalba, apie kurią svajotų daugelis naujų darbuotojų – pradžioje jam adaptuotis padėjo tiek specialistas iš socialinės įdarbinimo agentūros „SOPA“, tiek „Decathlon“ mentorius, kuris čia skiriamas visiems pradedantiems darbą.
Pagalba darbo vietoje
„Pirmomis dienomis jaudinausi. Gerai, kad su manimi buvo Agnė („SOPA“ įdarbinimo tarpininkė), kuri padėjo priprasti prie naujų iššūkių. Ilgainiui Agnei reikėdavo ateiti rečiau, nes naujas kolektyvas visada padėdavo, aš pats galėdavau jų paprašyti”, – apie pirmas savaites darbe pasakoja Giedrius.
Jis vienintelis iš trijų praktikantų pasirašė laikiną darbo sutartį, o vėliau ir ilgalaikę. „Giedrius yra paslaugus, mandagus, komunikabilus – jis išsiskyrė savo gebėjimais šioje srityje“, – sako Agnė Lukaševičiūtė, Giedriui padėjusi „SOPA“ įdarbinimo tarpininkė. Jos teigimu, pagrindinė pagalbos darbo vietoje siekiamybė, kad ilgainiui tarpininko nebereikėtų. „Mūsų tikslas yra toks, kad žmogus gebėtų atlikti jam patikimas funkcijas ir, bendradarbiaudamas su darbdaviu, spręsti jam kylančias problemas“, – akcentuoja specialistė.
Giedrius atsakomybės parduotuvėje keičiasi – pradžioje jis buvo atsakingas už drabužių tvarką prie persirengimo kabinų, vėliau jau išnešiodavo drabužius į skirtingus skyrius. Per karantiną, kai parduotuvė dirba tik elektroninėje erdvėje, Giedrius prižiūri tvarką skyriuose: sukabina drabužius, sudėlioja batus pagal dydžius.
Pasak įdarbinimo tarpininkės Agnės Lukaševičiūtės, dabar Giedrius jau įgudęs atlikti savo darbus, savarankiškai sprendžia iškilusias problemas su darbdaviu, turi žmones, kuriais pasitiki ir kurių pagalbos sulaukia, gali lanksčiai mokytis atlikti kitas darbdavio keliamas užduotis, tad „SOPA“ specialistų pagalbos reiktų nebent nusimatant tobulėjimo galimybes ar iškilus sunkumams.
„Bendrovė „Decathlon Lietuva” visiems naujiems darbuotojams skiria mentorių – tai taip pat gerokai palengvina bet kurio darbuotojo įsiliejimą, nes užtikrina sklandžią pradžią ir geresnius darbo rezultatus“, – pasakoja su Giedriumi dirbanti parduotuvės konsultantė, atrankų vadovė Monika Pavalkytė.
Pasak jos, mentorystė yra labai svarbi kiekvieno darbuotojo integracijai į naują kompaniją. „Šiuo atveju yra svarbu, kad Giedrius jaustųsi laukiamas kompanijoje, kad jis turėtų žmogų, su kuriuo galėtų bendrauti, kuris galėtų atsakyti į jo klausimus. Taip pat svarbu, kad darbuotojas turėtų aiškų tikslą, kurį galėtų įgyvendinti dirbdamas konkrečioje kompanijoje“, – pataria „Decathlon“ atstovė.
„Decathlon Lietuva“ vadovas: „Labiau reikia ne kelių eurų paramos mums, o pagalbos darbo ieškantiems žmonėms”
„Decathlon Lietuva“ vadovas Nicolas Fogola iš patirties gali pasakyti, kad žmonės su negalia yra puikūs darbuotojai, tik svarbu tinkamai apibrėžti jų pareigų sąrašą. „Tai yra vienintelė ypatybė priimant žmones su negalia – adaptuoti jų pareigų aprašą taip, kad jie jaustųsi užtikrinti ir viską galėtų atlikti savarankiškai. Visa kita, taip pat ir kokybės standartai atliekamam darbui – tie patys“, – tvirtina pašnekovas.
N. Fogola prisipažįsta, kad, priimdamas žmones su negalia, jis visiškai nesidomėjo valstybės siūloma parama įdarbinantiems turinčius negalią, tačiau jei būtų pasirinkimas – pirmenybę teiktų tokioms paslaugoms, kokias teikia „Sopa“, o ne subsidijoms darbo užmokesčiui. „Finansinės paskatos darbdaviui? Galbūt. Tai nepamaišytų, čia nėra jokios gėdos. Bet aš tvirtai galiu pasakyti, kad labiau reikia ne kelių eurų mums, o pagalbos darbo ieškantiems žmonėms. Jiems reikia įgalinimo programų, mokymų, kompetencijų ugdymo. Tad didžiausia pagalba iš valstybės – skatinti, palaikyti organizacijas, kurios įgalina žmones dirbti, padeda surasti darbo vietą, įsitvirtinti joje ir tarpininkauja tarp darbdavio ir darbuotojo. Tai labai palengvina įdarbinimo procesą,“ – sako „Decathlon Lietuva“ vadovas.
Pagalbos paslaugų ieškantiems darbo trūkumas
„SOPA“ direktorė Jurgita Kuprytė teigia, kad Lietuvoje iki šiol trūksta individualizuotų pagalbos įsidarbinant ir išsilaikant darbo vietoje paslaugų žmonėms, kurie, kaip ir Giedrius, patiria sunkumų darbo rinkoje. „Valstybės pagalba daugiausiai apsiriboja subsidijomis darbdaviams, tačiau jų toli gražu nepakanka,“ – pabrėžia ji.
Jurgita sako, kad nutolusiems nuo darbo rinkos žmonėms darbo pradžioje būtina gauti individualiai pritaikytą ir jo poreikius atitinkančią pagalbą, kuri užtikrina, jog darbuotojas ir darbdavys kurtų tvarius, atvirus ir ilgalaikius darbinius santykius, kartu galėtų spręsti iškylančias problemas.
Kalbėdama apie tokių paslaugų prieinamumą Lietuvoje, Jurgita Kuprytė dėl esamos situacijos apgailestauja. „Deja, sistemingai tokios paslaugos Lietuvoje nėra teikiamos. Užimtumo tarnyba turi 30 atvejo vadybininkų per visą Lietuvą, kurie geriausiu atveju susitinka su žmonėmis kelis kartus per mėnesį. Šių paslaugų negali net lyginti su individualiomis. Tuo metu nevyriausybinės organizacijos tokią pagalbą gali teikti tik fragmentiškai – kai parašo ir laimi tokio pobūdžio projektus. Tai reiškia, kad pagalba nėra tvari, ji laikina, pasiekiama tik kai kuriuose regionuose,“ – esmines problemas vardina pašnekovė.
Paklausta, kokią užimtumo skatinimo priemonių sistemą laikytų efektyvia, „SOPA“ vadovė rėmėsi kitų šalių patirtimi, pavyzdžiui, Belgijos, kurioje valstybinis sektorius glaudžiai bendradarbiauja su specializuotais paslaugų teikėjais. „Susidūrę su sudėtingesniais atvejais jie numato individualų pagalbos paslaugų planą, kuris apima kvalifikacijos kėlimą, socialinių įgūdžių stiprinimą, pagalbą darbo vietoje ar kitokias paslaugas, kurios galėtų padėti konkrečiam žmogui, įvertinus jo stipriąsias savybes ir negalios ar kitų aplinkybių nulemtus ribojimus”, – pasakoja J. Kuprytė.
