Deimantė

„Atrodydavo, kad jau viskas, daugiau nebeieškosiu darbo – kam ieškoti, jei vis tiek nepavyksta? Bet aš labai norėjau dirbti“, – sako regos negalią turinti Deimantė Reinytė-Jasienė. Dėl sūnaus ligos moteris turėjo palikti darbą, o praėjus keleriems metams susirasti naują nebuvo taip paprasta. Visgi, dabar ji džiaugiasi, kad naujos pareigos suteikia pasitikėjimo.

Šiuo metu D. Reinytė-Jasienė dirba buitinių prekių parduotuvėje – suveda reikalingus duomenis, tikrina siuntų balansą. Moteris džiaugiasi, kad gali dirbti iš namų, jai patinka ir pats darbas, tačiau kelias iki įsidarbinimo nebuvo paprastas.

Prieš penkerius metus D. Reinytė-Jasienė su vyru susilaukė sūnaus. Praėjus mėnesiui po berniuko gimimo, šeima sužinojo, kad sūnus turi piktybinį akies naviką. Ši liga Lietuvoje negydoma, todėl šeimai kas kelias savaites teko važinėti į Šveicariją. Tada ir nutrūko D. Reinytės-Jasienės darbai.

„Iki šiol taip keliaujame, tik dabar kas keturis mėnesius. Dėl to nedirbau. Dabar prognozės geros, keliaujame ligos kontrolei palaikyti. (…) Sūnaus liga buvo vienas tų sunkių etapų“, – pasakojimu su LRT.lt dalijasi berniuko mama.

Tačiau D. Reinytė-Jasienė išlieka optimistiška ir šypsosi: „Buvo gana sunku, bet kitiems dar blogiau būna. Dabar viskas gerai, tikiuosi, kad viskas ir bus gerai, kad tos kelionės galiausiai baigsis.“

Po kelių pokalbių – kritusi motyvacija

Pagerėjus sūnaus savijautai ir sumažėjus kelionių skaičiui, D. Reinytė-Jasienė pajuto, kad vėl gali dirbti. Tačiau, sako ji, procesas nebuvo lengvas, o paieškos užtruko apie metus. Buvo baimių, kaip pavyks suderinti darbą ir sūnaus priežiūrą, ką reikės daryti, jei berniukas susirgs, o po kelių nepavykusių bandymų nukrito ir motyvacija.

Kertiniu momentu ji įvardija situaciją, kai žadėjusi suteikti darbą įmonė galiausiai pasirinko kitą darbuotoją. Tada, prisimena D. Reinytė-Jasienė, nukrito motyvacija, kilo minčių, kad ji kažką padarė blogai.

„Buvau ir viename, ir kitame pokalbyje, bet jie buvo nesėkmingi. Tada dar labiau krisdavo motyvacija. Atrodydavo, kad jau viskas, daugiau nebeieškosiu – kam ieškoti, jei vis tiek nepavyksta?

Bet vėliau pagalvojau, kad jau užsibrėžiau tikslą – aš labai norėjau dirbti. (…) Visada po kažkokių sunkių etapų ateina geri etapai. Vėliau praėjo gal mėnuo ir įsidarbinau čia. (…) Dabar labai džiaugiuosi šiuo darbu“, – pasakoja D. Reinytė-Jasienė.

Sėkmingos paieškos

Ieškodama darbo, moteris pagalbos kreipėsi į socialinę įdarbinimo agentūrą „SOPA“, kuri žmonėms su negalia padeda įsitvirtinti darbo rinkoje.

Čia ji sulaukė psichologo pagalbos, kuri leido įgauti motyvacijos ir pasitikėjimo, taip pat lankė grupinius užsiėmimus. Juose taip pat kalbama apie tai, kaip labiau pasitikėti savimi, kaip parengti CV, organizacija padeda pagerinti reikiamus įgūdžius.

„Einame į įmones gyvai pasižiūrėti, kaip vyksta darbas konkrečioje srityje. „SOPA“ taip pat bendrauja su potencialiais darbdaviais – jei mano, kad darbuotojas tinka, jį suveda su darbdaviu“, – LRT.lt sako D. Reinytė-Jasienė.

Taip D. Reinytė-Jasienė sulaukė šio darbo pasiūlymo. Ji džiaugiasi, kad darbdavys pats kreipėsi į „SOPĄ“ prašydamas pasiūlyti darbuotoją, o po pokalbio ir užduoties atlikimo viskas tiko.

„Aš pajutau, kad galiu dirbti. Darbdavys galėjo manęs ir nepasirinkti, sakyti, kad netinku, galėjo pasirinkti kitą žmogų. Iš pradžių pradėjusi dirbti turėjau kitą užduotį, reikėjo suskirstyti prekes į kategorijas, o vėliau man davė sudėtingesnę užduotį. Tai taip pat didina pasitikėjimą“, – dalijasi D. Reinytė-Jasienė.

Liūdina darbdavių baimės

Ji pažymi – neretai žmogui su negalia nereikia didelių pritaikymų, pavyzdžiui, D. Reinytei-Jasienei svarbu, kad kompiuteryje būtų didesnis šriftas, o tokia funkcija, priduria ji, prieinama kiekviename kompiuteryje.

„Daugiau kažkokių specialių pritaikymų man nereikia“, – šypsosi darbuotoja.

Visgi D. Reinytė-Jasienė pastebi, kad neretai darbdaviai baiminasi priimti žmogų su negalia – nerimauja, kad reikės kažką pritaikyti ar žmogus užduotį atliks lėčiau.

„Yra visokių aspektų, kodėl darbdaviai bijo, bet labai daug jų nenori net pabandyti. Galbūt būtų galima taikyti tokią praktiką, kai darbuotojas padirbtų mėnesį ar du, tai galėtų būti kaip praktika. Tada ir pats darbo ieškantis žmogus, ir darbdavys galėtų įsivertinti, ar viskas tinka, ar viskas gerai“, – svarsto D. Reinytė-Jasienė.

Ji taip pat pažymi, kad stabdžių dėl įsidarbinimo yra ne tik iš darbdavių pusės, bet ir darbuotojų: „Dauguma žmonių su negalia labai ilgai nedirba. Kai jie nusprendžia dirbti arba aplinkybės taip susidėlioja, nėra ir pasitikėjimo, ir motyvacijos, ir žinių. Darbo rinka nestovi vietoje, reikia naujų įgūdžių arba atgaivinti senus, o darbdaviai bijo, gal nenori arba nori, bet nežino, kaip.“

Už papasakotą Deimantės istoriją dėkojame Domantei Platūkytei, LRT.lt


Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.

Kurkime pokyčių istorijas kartu!

Paremti

VšĮ „SOPA“ bendrosios aukojimų sąlygos