Pradėkime nuo klausimo – ką mes apskritai žinome ir galime pasakyti apie autistiškų žmonių skaičių Lietuvos darbo rinkoje?
Sunkus klausimas, nes oficialiai Lietuvoje darbingo amžiaus žmonių su autizmo diagnoze yra vos kelios dešimtys. Tokia padėtis susiklostė, nes tik nuo 2015-ųjų suaugę žmonės gali gauti autizmo diagnozę, iki tol ji buvo skiriama tik vaikams. Tad tikslių duomenų, kiek autistiškų žmonių Lietuvoje dirba arba kiek procentų iš autizmo diagnozę turinčių žmonių yra įsitvirtinę darbo rinkoje, – nėra. Iš savo patirties galiu pasakyti, kad asmeniškai žinau tiek dirbančių autistiškų žmonių, kiek galėčiau suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų. Taigi, labai mažai.
Visgi, apie bendrą situaciją galima spėlioti. Vakaruose, ten kur pagalba darbo rinkoje yra labiau prieinama, dirbančių autistiškų žmonių yra apie 20 proc., tai reiškia, kad tik kas penktas žmogus dirba. Liūdna statistika, rodanti, kad žmonėms su autizmu darbą gauti yra dar sunkiau nei žmonėms, turintiems kitas negalias, nes bendras žmonių su negalia įsidarbinimo procentas yra aukštesnis, Lietuvoje jis siekia beveik 30 proc., o Vakaruose – apie 40-50 proc.
Tuomet kalbėkime tik apie tuos, apie kuriuos žinome. Remiantis kitų šalių ir Lietuvos patirtimi, kokius darbus šie žmonės dažniausiai dirba?
Autizmo spektras yra platus, todėl jame telpa labai skirtingų gebėjimų žmonės. Grubiai kalbant, jame rasime ir aukšto intelekto žmonių, kurie susiduria labiau su socialiniais iššūkiais, ir tuos, kuriems diagnozuota intelekto negalia.
Aukšto intelekto autistiškų žmonių stiprybė – gebėjimas analizuoti ir atpažinti tam tikrus modelius, jie lengviau mato, kaip veikia sistemos, pastebi detales, nuokrypį nuo normos, todėl puikiai įsitvirtina IT specialybėse. Taip pat yra puikių mokslininkų, nes jie perfekcionistiškai gilinasi į dominančią temą. Autistiški žmonės neturi išankstinių nuostatų, prisirišimo prie tam tikrų modelių, todėl užduoda originalius klausimus, kelia netikėtas hipotezes, skrupulingai laikosi tyrimo taisyklių. Kita dažnam būdinga savybė – vizuali atmintis, vaizdinis mąstymas, todėl jie dažnai randa sau vietą ir meno pasaulyje. Ten saugiau ir dėl platesnių galimybių dirbti individualiai. Taip pat pasitaiko nuostabių aktorių, pavyzdžiui, neseniai Oskaru apdovanotas Anthony Hopkins‘as taip pat turi oficialią autizmo diagnozę. Jis ne kartą yra pasakojęs, kaip tai jam padeda analizuoti personažus ir kurti vaidmenis. Pastebima, jog autistiški žmonės dažnai pasuka ir į darbo su gyvūnais sritį.
Kita plati grupė, autistiški žmonės, kurie patiria ženklesnius kasdienius iššūkius, galbūt turi kalbos ar net intelekto sutrikimą, tačiau gali puikiai atlikti rutininius, didelio tikslumo reikalaujančius darbus. Pavyzdžiui pakuotojai, detalių surinkėjai.
Jei reikėtų išskirti sritį, kurioje ši grupė nėra labai stipri, tai būtų bendravimas su žmonėmis, klientų aptarnavimas. Bet net ir šiuo atveju neabsoliutinčiau, nes Lietuvoje pažįstų vieną autizmo diagnozę turintį žmogų, kuris dirba klientų aptarnavimo srityje. Susiduria su iššūkiais, bet jis ir jo darbdaviai derinasi vieni prie kitų, rezultatas visus tenkina.
Jei autistiški žmonės turi tokį stiprų potencialą, kodėl jų talentai dažnai nepasiekia darbo rinkos? Ką derėtų keisti, kad darbdaviai ir šie žmonės vieni kitus atrastų?
Kai kurios didžiosios užsienio korporacijos suprato, kad šie žmonės yra jiems labai reikalingi talentai, todėl net pakeitė savo įdarbinimo procedūras. Pavyzdžiui, Microsoft, Ernst & Young, SAP, Ford ir kitos panašios reikšmės kompanijos prisitaiko prie autistiškų žmonių atsisakydami tradicinių įsidarbinimo procedūrų – formalių darbo pokalbių, metinių vertinimų pagal darbą komandoje, bendravimą ir panašiai. Orientuojamasi į gebėjimus, kartais net pro pirštus žiūrint į išsilavinimą, diplomus. Dėl neįtraukios švietimo sistemos autistiški žmonės nebūtinai baigia aukštąjį mokslą, ir šis formalumas jiems tapdavo kliūtimi. Dalis kompanijų suprato, kad tai negali būti esminis kriterijus. Svarbiausia – ar žmogus gali atlikti konkrečias užduotis. Taikytis reikia abiem pusėms, tuomet laimi visi.
Jei kalbėtume plačiau, apie reikalingus sisteminius pokyčius, sakyčiau, kad kaip ir žmonių su įvairiomis negaliomis atveju, reikalingas visas spektras pagalbos priemonių. Nuo profesinio orientavimo dar mokykloje iki, jei tikslinga, pagalbos darbo vietoje, tarpininkavimo tarp darbdavio ir darbuotojo. Taip pat socialinių įgūdžių ugdymo, mentorystės. Priemonių yra visokių, tačiau kiekvienas atvejis individualus, būtina vertinti individualiai. Pas mus kol kas tokia pagalba prieinama tik labai ribotam žmonių ratui, nes yra teikiama ne valstybės lygiu, o tik keletos nevyriausybinių organizacijų, kurios tikrai nepadengia viso poreikio. Danijoje, Australijoje, Lenkijoje – daug kur jau veikia programos, organizacijos, kurios aktyviai dirba autistiškų žmonių įdarbinimo srityje ir pasiekia puikių rezultatų. Lietuvoje tas taip pat daroma, pavyzdžiui, socialinė įdarbinimo agentūra SOPA dirba labai profesionaliai, tačiau jie dirba tik Vilniuje, daugiausiai – su sunkesnę autizmo formą turinčiais žmonėmis, tad paslaugų prieinamumas gerokai mažesnis nei poreikis.
Per pandemiją dalis darbo persikėlė į skaitmeninę aplinką. Gal jau pastebite, ar tai kuria daugiau galimybių autistiškiems žmonėms darbo rinkoje?
Ir taip, ir ne. Aukšto intelekto autistiški žmonės lengvai pristaiko prie šio pokyčio ir net laimi, nes išvengia prievolės būti aplinkoje, kurioje gali iškilti įvairiausių trikdžių, sensorinių iššūkių, nesusipratimų bendraujant su kolegomis. Nesakau, kad visi autistiški žmonės nori išvengti bendravimo, jokiu būdu, dalis labai nori bendrauti, tiesiog jiems tai yra pastangų reikalaujantis darbas.
Deja, daliai žmonių šis pokytis gali būti lemtingas, ypač įpratusiems dirbti rutininį darbą. Žmonės su mokymosi sunkumais ar intelekto negalia gali ir neprisitaikyti prie naujo darbo būdo, gali pritrūkti lankstumo, gebėjimų, kompiuterinio raštingumo. Taigi, pandemijos nulemta darbo skaitmenizacija nevienodai paveikė skirtingas autistiškų žmonių grupes.
Kaip manai, kodėl darbdaviai turėtų stengtis pritraukti šiuos žmones? Ar tik dėl socialinio kapitalo, ar yra ir labai apčiuopiama ir reali nauda jų verslui ?
Be abejo, tai ir labai reali nauda jų verslui. Kaip ir kalbėjau – autistiški žmonės turi daugybę stiprybių, kurios lemia, kad jie ypatingai gerai atlieka tinkamai parinktas užduotis. Jei atsižvelgiama į šių žmonių poreikius, jie paprastai būna labai nuoširdūs ir lojalūs darbuotojai. Tie poreikiai gali būti nedaug arba visai nekainuojantys. Kažkam reikės individualios darbo erdvės arba daugiau galimybių dirbti iš namų, kitam gali pakakti tik sušvelninti apšvietimą ar atsisėsti toliau nuo įkyriai ūžiančio ir blaškančio kondicionieriaus. Yra atveju, kai reikia iš įprasto pareigybių aprašo išmesti keletą funkcijų – pritaikyti pareigybę, optimizuoti darbo vietą. Juk nebūtina, kad darbuotojai būtų labai universalūs. Vieni stiprūs vienur, kiti – kitur.
Be to, įvairovė darbo kolektyve kuria labai gerą atmosferą, o tai taip pat susiję su verslo rezultatais. Absoliučiai visi tokiame kolektyve jaučiasi jaukiau, nes žino, kad jų darbdavys, jų organizacija priima kitoniškumą. Ne kartą susidūriau, kai darbdaviai pakviečia paskaityti pranešimą apie autizmą, ir iš darbuotojų pasipila klausimai, pasidalinimai apie šeimos narius, jie jaučiasi galintys apie tai kalbėti. Tai gali būti pirmas darbdavio žingsnis – parodyti savo darbuotojams, kad įvairovė jiems yra vertybė, kad tai įdomu, priimtina. Gal netgi paaiškės, kad kolektyve jau yra tokių žmonių, bet jie to gėdijasi, dirba su sunkiais jausmai, o galėtų atsipalaiduoti. Arba turi vaiką su negalia, bet nedrįsta su juo ateiti į kolektyvo šventę. Ar aš norėčiau išeiti iš darbo vietos, kur mane priima su visais kitoniškumais? Kur esu įdomi ir vertinga ne tik dėl atliekamų pareigų? Tikai ne. Įvairovė darbo vietoje, mano galva, apsimoka visomis prasmėmis.
Interviu parengė Simona Aginskaitė