Jelizaveta

Šešiolikmetė Jelizaveta savo uždarbį taupo – nori prisidėti prie gimtinės atstatymo

Socialinė įdarbinimo agentūra „SOPA“ karo įvykių Ukrainoje metu Lietuvoje padėjo įsidarbinti jau penkioms ukrainietėms. Jauniausia jų – šešiolikmetė moksleivė Jelizaveta iš Charkivo priemiesčio,  kuri pasinaudojo galimybe derinti mokslus su darbu – dirbti lanksčiu grafiku „McDonald’s“ restorane Vilniuje.

Bėgimas nuo mirties

Jelizaveta, kartu su mama, broliu, seneliais bei proseneliu gyveno šalia Charkivo miesto. Mergina lankė dešimtą klasę nedidelėje vietinėje mokykloje, padėjo seneliams rūpintis sodu ir daržu, prekiauti užaugintais vaisiais turguje.

Prasidėjus karui šeima beveik pusantro mėnesio pragyveno rusų okupacijoje. „Slėpėmės namuose ir galvojom, kad išlauksim. Deja, tos raketos, kurios nepasiekė Charkivo, krito ant mūsų. Okupantai slopino ryšį visoje apskrityje ir negalėjome beveik su niekuo susisiekti. Naujienų nuotrupų klausėme per radiją telefone“, – su ašaromis prisimena mergina.

Visą tą laiką šeimos namuose nebuvo nei elektros, nei vandens. Lauke iškritusį sniegą krovė į kibirus, tirpino ir taip pasigamindavo vandens. Benzinu varomą generatorių įjungdavo kelis kartus per dieną, kad pakrautų telefoną ir užvirintų vandenį. Ukrainiečiai į gatvę galėdavo išeiti tik užsirišę baltus raiščius ant rankų, prasilenkdami su rusų kareiviais gatvėje, turėdavo eiti lėtai ir iškėlę rankas. Mama bijojo Jelizavetą išleisti iš namų, liepdavo dukrai vaikščioti apsivyniojus veidą skaromis, nes tuo metu rajone siautėjo „kadyrovcai“.

„Mūsų kaimynai antrąją karo savaitę atvažiavo į Lietuvą. Jiems pavyko su mumis susiekti, ragino atvažiuoti, sakė, kad čia yra pagalbos. Tačiau rusų kareiviai nieko neįleido į Charkivą, todėl vienintelis kelias pabėgti buvo per Rusiją. Bijojome rizikuoti. Visai šalia namo nukritusi bomba, kuri sugriovė ir mano kambarį, buvo paskutinis lašas ir mama apsisprendė bėgti“, – pasakojo Jelizaveta.

Balandžio pradžioje, vieniša moteris su dviem paaugliais vaikais mašina leidosi į keturias paras trukusią kelionę per Rusiją link Lietuvos. Jelizavetai tai buvo pirma gyvenime kelionė į užsienį ir ji iki šiol dreba ją prisiminus. „Ukrainoje palikome visus savo daiktus, nes žinojome, kad rusų postuose bet ką vertingo atims. Tik telefonus ir SIM korteles pasislėpėm mašinoje. Turėjome mažai likusio benzino, o kelius išvykti vieną po kito uždarinėjo. Pamatę baltą automobilį su užrašu „Vaikai“ prisijungėm į koloną ir lėtai judėjom į priekį Rusijos link“, – sako ukrainietė.

Merginos mama viena nesustodama vairavo mašiną, tik po pusvalandį numigdavo pakelėse. „Rusijoje lenkėme karinių mašinų kolonas. Daugelis lengvųjų mašinų buvo „pasipuošę“ georgijaus juostelėmis ir Z raide. Pamatę ukrainietiškus numerius, mums piktai pypino, rodė gestus, kėlė avarines situacijas. Taip patekome į avariją. Tuo metu išgirdome gandą, kad lyg uždaroma siena ir persigandome, kad nespėsime pabėgti iš Rusijos. Nepažįstamas vyriškis, kuris atvyko tempti mūsų mašiną su tralu, pagailėjo ir davė pinigų mašinai pataisyti, kad tik pasiektume sieną greičiau“, – su siaubu prisimena šešiolikmetė. „Prie sienos stovėjome visą parą, kratė mūsų daiktus. Mamą vis išsivesdavo apklausoms. Mus, vaikus, ilgai tardė – ar tai jūsų mama, koks jos vardas, sakė, kad į Baltijos šalis negalima važiuoti, nes tai – nedraugiškos šalys“, – teigia Jelizaveta.

Naujas gyvenimas Lietuvoje

“Niekada nepamiršiu to užplūdusio palengvėjimo ir saugumo jausmo pervažiavus Rusijos-Latvijos sieną. Toks ryškus skirtumas nuo Rusijos – viskas tvarkinga, švaru, ramu. Bet nesustojome ir važiavome toliau iki Vilniaus. Čia mus pasitiko tie patys ukrainiečiai kaimynai. Mus savo name kelioms dienoms priglaudė lietuvės ir amerikiečio šeima. Po keturių parų vairavimo mama sirgo ir negalėjo paeiti, jai skaudėjo visą kūną. Kadangi pabėgėlių centre mums kito tinkamo būsto nerado, taip ir likome gyventi su šia nuostabia šeima iki šiol“, – pasakoja Jelizaveta.

Ketvirtą dieną po atvykimo šešiolikmetė su broliu pradėjo lankyti Vilniaus Žaros gimnaziją. Mama toje pačioje mokykloje įsidarbino psichologe. Atvykus į Lietuvą, merginai pagaliau pavyko susisiekti su savo ukrainiečiais draugais, kurie pabiro po visą Europą – geriausia draugė įsikūrė Latvijoje, kiti – Vokietijoje, Lenkijoje ir Suomijoje, kažkas liko Ukrainos pasienyje su Lenkija.

Įsisukęs naujas gyvenimas neleido Jelizavetai nuobodžiauti. „Svarsčiau, kaip gauti savų pinigų išlaidoms, nepatogu juk iš mamos prašyti. Su klasioke išgirdome apie „Dėkui“ stoteles, kur galima daiktų pasiimti, ir ten nuvykome. Ten susitikau su „SOPA“ darbuotoja ir ji pasiūlė padėti susirasti darbą. Mus užsiregistravo, sutvarkė dokumentus ir po dviejų savaičių sulaukiau skambučio apie darbo galimybę „McDonald‘s“ restorane“, – pasakoja Jelizaveta.

Socialinės įdarbinimo agentūros VšĮ „SOPA“ vadovė Jurgita Kuprytė pasakoja, kad kai prasidėjo karas, nedvejodami komandoje nusprendė, kad nori padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams ir pasiūlyti savo paslaugas – pagalbą susirandant darbo vietas. „Kartu su partneriais DĖK‘ui stotelėje registruojame darbo ieškančius ukrainiečius, padedame jiems susigaudyti Lietuvos darbo rinkoje, bendradarbiaujame su darbdaviais, kurie siūlo laisvas darbo vietas, tarpininkaujame. Tenka spręsti ir mažiau su darbu susijusius, bet jiems svarbius klausimus, tokius kaip registracija poliklinikose, konsultuojame dėl paramos, padedame užpildyti reikalingus dokumentus ir kt.“, – atskleidžia J. Kuprytė.

Kadangi mergina lietuvių mokykloje jau buvo pramokusi pagrindinių bendravimo frazių, kolegos net palaikė ją lietuve. „Vasaros pradžioje daug jaunimo kartu prisijungė į komandą – lietuvių ir ukrainiečių – tai mes visi labai susidraugavome. Greitai mokėmės vieni iš kitų kalbų – juk tarp mūsų kalbų daug panašių žodžių. Per kelias savaites įsivažiavau, su džiaugsmu einu į darbą“, – pasakoja salėje pradėjusi dirbti Jelizaveta. Ji rinko padėklus, plovė grindis ir tualetus, nešė šiukšles. Vėliau perėjo dirbti į virtuvę. „Ten tiek daug receptų, komplektacijų variantų, išsigandau, kad nespėsiu, nes tempas didelis. Bet per savaitę išmokau ir dabar dažniausiai dirbu virtuvėje“, – džiaugiasi ukrainietė.

Planas grįžti namo

Nuo šių metų rugsėjo Jelizaveta su broliu tęsia mokslus Tarptautinėje Ukrainos mokykloje Vilniuje. Tai vienuolikti ir paskutinieji jos mokslo metai. Prasidėjus mokslo metams mergina toliau tęs darbą „McDonald‘s“ restorane, bet jau tik savaitgaliais ir per atostogas.

Už pirmąją algą Jelizaveta nupirko mamai dovaną – mobilų telefoną, nes senasis nukentėjo kelionėje į Lietuvą. Paklausus, kaip planuoja išleisti kitus pinigus, mergina vėl susigraudino. „Mes neplanavome išvažiuoti ilgam. Žinau, kad baigusi mokyklą, grįšiu į Charkivą studijuoti. Dabar visus uždirbtus pinigus atidedu į šalį, nes jų labai prireiks gimtinėje – kaimas apgriautas, namai subombarduoti, išplėšti, viską reikės atstatyti“, – pasakoja ukrainietė.

Jelizaveta, kuri Ukrainoje iki karo praktikavo sportinį jodinėjimą žirgais, norėtų studijuoti veterinariją, ateityje – dirbti su gyvūnais. „Charkive irgi yra „McDonald‘s“ restoranas, tikiuosi, kad jis nesugriautas ir, turint jau patirties, man ir ten pavyks įsidarbinti“, – šypsosi mergina.

Jelizaveta su džiaugsmo ašaromis pasakojo, kad ukrainiečių kariuomenei atkovojus Charkivo prieigas, pavyko susisiekti su likusia šeima, draugais ir visi yra gyvi. Nors merginos širdis veržiasi link namų, ji spėjo pamilti mūsų šalį. „Aš labai pasiilgsiu Lietuvos, ji mums tokia gera. Vilniaus gatvėse visada liks dalelė mano širdies“, – teigia šešiolikmetė Jelizaveta.

Jelizavetos istorija buvo publikuota 15 min. portale.

2022 metais “SOPA” sukūrė pokyčius 105 žmonių gyvenime!

Tai žmonės su fizine, psichikos ar kompleksine negalia, brandaus amžiaus asmenys, nuo karo bėgantys ukrainiečiai, kuriems suteikta reikalinga socialinė pagalba.
Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.

Kurkime pokyčių istorijas kartu!