Aneta

Aneta: iš socialinių dirbtuvių į darbo rinką

Į darbą tvarkinga mergina atvyksta anksčiau negu reikia, lėtai pasivaikšto tarp sendintų provanso stiliaus kėdžių ir, viską su pasitenkinimu apžiūrėjusi, pasuka link virtuvės – „Va, jau dabar galiu dirbti“. Mokymosi negalią turinti Aneta nuo kovo mėnesio atlieka pagalbinius virtuvės darbus Vilniaus senamiestyje įsikūrusiame prancūzų restorane „Balzac“. Stažas sąlyginai trumpas, bet Aneta jau  savo vietoje – apie tai byloja šiltas ryšys užsimezgęs su vadovais ir kolektyvu.

Tačiau iki šios sėkmės buvo nueitas ilgas mokymosi ir bandymų kelias. Socialinio restorano „Pirmas blynas“ virtuvėje Aneta metus laiko tobulino įgūdžius – išmoko pramonine indaplove plauti indus, tvarkytis salėje, pakuoti vaflius, ruošti daržoves gamybai. Po ilgos praktikos socialinėse dirbtuvėse Aneta jau buvo pasiruošusi žengti tolimesnį žingsnį įsidarbinimo link. Tačiau kartu su socialine įdarbinimo agentūra „SOPA“ prasidėjusios darbo paieškos ne iš karto buvo sėkmingos – surasta tinkama darbo vieta Anetai buvo nepatogi geografiškai.

Tuo tarpu restorano „Balzac“ direktorė Jadvyga Lobul buvo užsiėmusi darbuotojų paieškomis. Po Covid pandemijos darbo jėgos trūkumas itin pasijautė. Valymui ir pagalbiniams virtuvės darbams surasti patikimus pakaitinius darbuotojus pasirodė neįmanoma užduotis: „Šimtąkart susidūriau: ateina žmogus, pakalba ir išeina. Ir tada pats darbą darai“ – pasakoja Jadvyga.

Spaudoje perskaičius negalią turinčio asmens sėkmingo įsidarbinimo istoriją, Jadvygai kilo mintis: kodėl nepabandžius ir mums? Ji susisiekė su socialine įdarbinimo agentūra „SOPA“, kuri netrukus suorganizavo susitikimą su šešiais potencialiais kandidatais. Tarp jų stovėjo nedrąsi ir nedaugžodžiaujanti Aneta. „Susipažinom. Bet susipažinti yra vienas dalykas, o kai pradėjom dirbti buvo truputėlį kitaip, reikėjo poros savaičių, kol supratome, kad šitie žmonės kitokie, kaip su jais bendrauti“ – sako Jadvyga.

Naujai atsivėrusi galimybė Anetą iš pradžių gąsdino, nors „Balzac“ nuo jos pamilto „Pirmo blyno“ buvo vos už keliasdešimt metrų. Pirma pažintis su darbo vieta Anetos nerimo iki galo neišsklaidė: sužinojusi, kad kaip tinkamiausią kandidatę išsirinko ją, iš pradžių ji norėjo atsisakyti darbo. Padrąsinti ir nuraminti baimes padėjo SOPA įdarbinimo tarpininkė, kuri Anetą kasdien lydėjo į darbą, padėdama susigaudyti, kur kas padėta, ką kaip nuvalyti, kur iškrauti išplautus indus ir t.t. Lėtai, užtikrintai Aneta mokėsi, tačiau noras grįžti į saugią ir pažįstamą aplinką nuolat sukosi galvoje. ‚‚Kelintą namo? Kada namo?“ – iš pradžių ji klausdavo vadovės. „Po pirmos savaitės galvojau -‚siaubas, ką aš čia sugalvojau‘. Tada nuramindavau save, kad reikia palaukti, po trijų mėnesių galėsiu spręsti, dabar dar ne‘, – prisimena Jadvyga.

Restorano komanda irgi ne iš karto priėmė pokytį. Iš pradžių su nepasitikėjimu žiūrėję į „eksperimentą“, ilgainiui suprato, kad viskas yra gerai. „Po savaitės jau buvo iš jų pusės pagalba, mainai ir draugiškumas. Atsirado „Labas, Aneta, kaip tu pailsėjai?“, – pasakoja Jadvyga. – „Aneta daug šypsosi, yra labai laimingas žmogus. Neturi problemų arba nemato problemų, skirtingai žiūri į viską. Labai greitai ji virtuvėje pritapo. Jai virtuvėje iš tikrųjų labai patinka.“

Pati Aneta savo įsiliejimą į naują kolektyvą apibūdina dvejais žodžiais: „Buvo linksma“. Paklausta, kaip pasikeitė pati, kai įsitvirtino naujoje vietoje, atsako: „Labai gerai pasikeitė“. Drovumas nepažįstamo akivaizdoje nuslepia kokia transformacija iš tikrųjų įvyko: ‚Aneta pirmomis dienomis buvo uždara, nebendravo. Nežiūrėjo mums į akis. O už savaitės… Visiems pasirodė jau taip: [drąsiai išmeta ištiestą ranką] ‚LABAS!’ ir su tokia didele šypsena. Ji pradėjo į žmones žiūrėti ir bendrauti, nebijo paklausti darbuotojo: „Kur tu buvai, kodėl taip vėlai atėjai?‘‘ atskleidžia Jadvyga.

Kai Jadvyga kalba, Aneta įdėmiai klausosi, droviai ir šelmiškai šypsosi. Kai kalba Aneta, Jadvyga ramiai ir rūpestingai stebi. Abi patenkintos bendru darbu. „Kartą važiavau namo ir galvojau, kodėl kartais sunku pažiūrėti plačiau, žmogus esi linkęs žiūrėti siaurai ar dėl to, kad bijai ar neišmanai. Nes gi jos rankos viską padaro. Pas ją meilė darbui, akys žiba, energija visai kitokia,“ svarsto Jadvyga.

Kadaise Anetos visas pasaulis buvo jos namai. Dabar ji turi ir kolegų, ir veiklos. Ką darbo turėjimas jai reiškia, Aneta iškalbingai nepasakys, bet jos veiksmai kalba patys už save: ji dirba su dideliu atidumu, nepalieka nei vienos dulkės, metodiškai išsiurbia po baldų kraštais. Noriai mokosi naujų užduočių. Užtarnautomis kavos pertraukomis mėgaujasi karališkai. Matydamas kaip ji myli savo darbą, ją supantys darbuotojai mokosi vertinti tai, ką turi, jos vadovė Jadvyga taip pat: „Kartais ateinu visa nepatenkinta, o kolega man sako: žiūrėk, Aneta su tokia šypsena, o tu ko čia liūdi“.

2022 metais “SOPA” sukūrė pokyčius 105 žmonių gyvenime!

Tai žmonės su fizine, psichikos ar kompleksine negalia, brandaus amžiaus asmenys, nuo karo bėgantys ukrainiečiai, kuriems suteikta reikalinga socialinė pagalba.
Atrasti talentai, išugdyti įgūdžiai, įveiktos baimės, sugriautos darbdavių nuostatos – mūsų organizacijos kuriami maži pokyčiai, kurie kasdien veda didelės žmogaus gyvenimo permainos – įsidarbinimo – link.
Šie pokyčiai nebūtų įmanomi be socialiai atsakingų darbdavių, supratingų kolegų, savanorių ir rėmėjų.

Kurkime pokyčių istorijas kartu!