„Darbo paieškos laboratorija“ dalyvės akimis

Darbas man iki šiol buvo tolimos ateities perspektyva, todėl abejojau, kad „Sopos“ organizuojama „Darbo paieškos laboratorija“ gali būti naudinga man, šiuo metu darbo neieškančiai studentei. Tačiau mėnuo, praleistas užsiėmimuose, tapo viena naudingiausių, prasmingiausių ir labiausiai mąstymą keičiančių patirčių gyvenime.

Pirmas įspūdis arba pasaulių susidūrimas

Atėjusi į pirmąjį „Darbo paieškos laboratorijos“ užsiėmimą supratau, kad žmogaus žmoguje dėl negalios nė kiek nemažiau. Kiekvienas dalyvis turėjo savų siekių, sunkumų, svajonių susijusių su darbo paieškomis, kurių besiklausant labai greit subyrėjo įsitikinimas, jog visi neįgalūs bedarbiai yra daugmaž vienodi.

Taip, jie visi norėjo susirasti darbą, tačiau darbas vienam reiškė galimybę dalyvauti visuomenės gyvenime, kitam simbolizavo kelią į laimę, o trečiam buvo svarbu susirasti papildomą pajamų šaltinį. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmogus, vieną akimirką ramiausiai plepantis apie tai, kaip puikiai jis tvarkosi kasdienybėje, po minutės prabilus apie darbo paieškas tampa nieko negalintis ir nemokantis. Supratau – kiekvienas darbą suvokia skirtingai, todėl kito žmogaus atžvilgiu negalima turėti išankstinių nuostatų ar manyti, jog tai kažkas savaime suprantamo.

Pasitaikydavo atvejų, kai dalyvių norai prasilenkdavo su realybe, tačiau net ir tada buvo ieškoma alternatyvų, užuot pasakius, kad tai visiškai neįmanoma, kas man pasirodė vienu svarbiausių profesionalumo įrodymų ir siekiamybe.

Žaidimas tapęs viena prasmingiausių gyvenimo pamokų

Ėjau į „SOPOS“ įdarbinimo mokymus vedama smalsumo, noro pažinti save ir kitus, todėl maniau, kad „pažaidusi“ greit pamiršiu, ką ten veikiau. Tačiau dabar žinau, kad dalyvaudama išmokau ir sužinojau dalykų, kurie bus naudingi visą gyvenimą. Nebuvo nė vienos užduoties, kuri nebūtų susijusi su galutiniu tikslu – susirasti galimybes atitinkantį darbą.

Viename pirmųjų užsiėmimų metu reikėjo 20 kartų pabaigti sakinį „aš galiu….“. Kurį laiką sėdėjau ir galvojau, kad nėra tiek dalykų mano siauram gebėjimų sąraše, kai reikėjo per dvi minutes prisistatyti supratau, kiek daug yra dvi minutės. Vis dėlto su kiekviena užduotimi tobulėjau. Pirmieji padrąsinimai buvo tokie svarbūs, kad užsiėmimams įpusėjus išmokti, ką sakyti darbdaviui telefonu ar parengti pirmąjį gyvenimo aprašymą buvo daug lengviau nei pradžioje sugalvoti tris teigiamas savo savybes.

Mane nuoširdžiai stebino „SOPA“ mokymų profesionalumas. Pirmiausia todėl, kad ten atėjęs jautiesi svarbus ir išgirstas, supranti, kad su tavim dirbantys žmonės mato galimybes, kurių nė pats nepastebi, o ne išpučia tavo trūkumus. Pirmą kartą gyvenime nuvijau šalin baisią mintį, kad negalia neleis man susirasti norimo darbo.

Dalis manęs net įpusėjus užsiėmimams netikėjo, kad visa tai rimta ne tik savęs pažinimo, o įdarbinimo atžvilgiu, tačiau savo akimis pamačiusi realius darbdavius, personalo atrankos specialistus bei supratusi, kaip gerai „SOPA“ pažįsta darbo rinką, abejoti nebedrįsau.

Labiausia nustebino patys neįgalieji

Įdarbinimo mokymų sėkmė bei atmosfera labai priklauso nuo bendros grupės nuotaikos, todėl kartais stebėdavausi, iš kur tiek negatyvo. Išgirdusi vienos dalyvės pareiškimą, kad neįgalieji gyvena už visuomenės ribų, iškart atmečiau šią mintį, kaip sau nepriimtiną, tačiau pastebėjau, jog aukos vaidmenį vienu ar kitu atveju prisiima kiekvienas ir dar ilgai svarsčiau, ką toks savęs pozicionavimas reiškia tiek pačiam neįgaliajam, tiek visuomenei.

Taip pat niekaip nesupratau, iš kur kyla įsitikinimas, kad valstybė kalta dėl to, kad neįgalus žmogus jaučiasi nelaimingas. Kaip socialinės politikos studentė tikrai nedrįsčiau teigti, kad neįgalieji Lietuvoje gyvena blogiausiai, nors kai kurie mokymų dalyviai tvirtai tuo įsitikinę.

Labiausiai žeidė neįgaliųjų įsitikinimas, jog darbdaviai  turi ne tik prisitaikyti prie jų poreikių, bet ir elgtis tarytum globėjai, pasiruošę visada suprasti ir užjausti. Akimirką galvojau, kad į mokymus reiktų įtraukti trumpą, bet labai aiškią instrukciją, kokie yra darbuotojo ir darbdavio santykiai bei ką viena kitai privalo abi pusės.

Darbo paieškos laboratorija mane pakeitė

Šiandien esu arčiau suvokimo, ką norėčiau ir galėčiau dirbti nei kada nors anksčiau, drįstu kelti tikslus, nes tikiu, kad galiu juos pasiekti, o svarbiausia viskas, ko išmokau, privertė mane iš naujo pažvelgti į save ir kitus. Lieku dėkinga „SOPAi“ už tai, kad vis mažiau manyje lieka nežinios ir baimės.

Vaida Ališauskaitė

Add Comment

Your email address will not be published. Required fields are marked *